Dar viena naktis. Susanna CarrЧитать онлайн книгу.
o dabar atrodė, kad jis moka taip pamaloninti bet kurią moterį. Jie nebebuvo pora ir nesvarbu, ką jis veikė, bet kodėl ji buvo tokia pikta?
Staiga Koulas pasisuko, ir jų žvilgsniai susitiko. Pamačius jo akis Endžei pritrūko kvapo. Vaikinas neatrodė nustebęs, kad ji čia. Tarsi visą laiką būtų žinojęs.
Endžė matė, kad jis nusiteikęs ryžtingai, ir puikiai žinojo, ką tai reiškia. Mergina norėjo pakilti nuo kėdės, bet susivaldė. Pamačius, kaip Koulas nušoko nuo scenos, Endžė su siaubu išpūtė akis. Kelios pamergės mėgino jį paliesti, bet jis nekreipė į jas dėmesio ir atėjo tiesiai prie jos.
Šios merginos tikri žvėrys. Koulas Fosteris išlaisvino koją iš tvirtų gniaužtų ir nutarė nekreipti dėmesio į jam kišamus pinigus. Iki šio vakaro niekada nesijautė kaip mėsos gabalas. Publika buvo pašėlusi ir pasiruošusi nuplėšti jam drabužius.
Koulas niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į bylą, o taip niekada nebūdavo. Jis atsakingai žiūrėjo į darbą – tikrąjį darbą – ir didžiavosi savo profesionalumu, bet dabar mintyse liko tik Endžė, įsitaisiusi paskutinėje eilėje.
Koulas pastebėjo, kad ji nė kiek nepasikeitė. Endžė Loson buvo stipri, sportiška ir iš prigimties graži. Juodi banguoti plaukai buvo sukelti į paprastą arklio uodegą, jokio makiažo: jo ir nereikėjo – mergina spinduliavo sveikata ir energija, o to nenusipirksi jokiame buteliuke.
Endžė vilkėjo juodą berankovę palaidinę ir mūvėjo džinsus. Pamatęs aukštakulnes basutes iškart suprato, kad čia turėjo įsikišti jos motina. Endžė mėgo rengtis taip, kad pasislėptų arba ištirptų minioje, tačiau nuo jo nepasislėps. Koulas visada pajusdavo, kai ji būdavo netoliese, ir niekas negalėjo to pakeisti.
Jis neplanavo prieiti taip akiplėšiškai, nes tai galėjo kelti pavojų jo užduočiai, tačiau greitai pamatė, kad Endžė sėdi sustingusi ir sukryžiavusi rankas lyg gintųsi. Jos akys buvo didelės, o lūpos suspaustos į siaurą brūkšnį. Koulas matė, kaip mergina mėgina tvardytis, bet bijojo, kad ji sugadins jo priedangą.
Galbūt Endžę reikėjo įspėti iš anksto. Juk žinojo, kad ji čia bus, sekė nuotakos palydą visą praėjusią savaitę, tačiau jam niekaip nepavyko išsiaiškinti, kokie Endžės santykiai su kitomis pamergėmis.
Koulas sustojo prieš ją krūtinėje besidaužančia širdimi ir šlapias nuo prakaito. Odinės kelnės lipo prie kojų ir smuko nuo klubų. Endžė stengėsi žiūrėti kažkur ties jo ausimi.
Ji tylėjo, o jis norėjo jai pasakyti labai daug. Norėjo pasakyti: „atsiprašau“ arba „tau bus geriau be manęs“. Tačiau vietoje to tarė:
– Dabar tavo eilė.
Ji piktai sužaibavo akimis ir iškėlė ranką mėgindama jį sustabdyti.
– Ačiū, ne.
– Endže, ką tu pasakei? – bakstelėjo jai viena moteris, Koului žinoma kaip Robina. – Ką tik sakei, kad jis panašus į tavo buvusį. Pirmyn.
Jis pasirodė pačiu laiku. Ką dar pasakė Endžė?
– Prašau, – mėgino ją įspėti. – Dabar eilė pamergėms.
Endžė atkišo smakrą.
– Iš kur žinai, kad aš pamergė?
– Man pasakė iš anksto, – atsakė Koulas. Jam patiko jos balsas. Žemas, kimus, seksualus. Visada prisimindavo jį pačiu netinkamiausiu laiku.
Endžė įtariai jį nužvelgė, bet tik sukryžiavo kojas ir dar tvirčiau prispaudė prie savęs rankas.
– Atsiprašau, bet neturiu nė vienos kupiūros.
– Ar nežinojai, kad eini į striptizo klubą?
– Nekreipk į ją dėmesio, – įsikišo Robina. – Ji naujokė.
Tada Koulas palinko į priekį ir ranka atsirėmė į kėdės atlošą taip įkalindamas Endžę. Mergina dar labiau prisispaudė prie atkaltės. Įkvėpus jos aromato Koulą užplūdo prisiminimai.
– Nejau visai neturi pinigų? – paklausė jis.
– Nebent nori monetų.
Koulas plačiai išsišiepė ir pažvelgė į Robiną.
– Taigeris mums sakė, kad norės šokti tau.
– Iki! – sucypė ji ir pasileido prie scenos palikdama juos vienus.
– Nebuvo jokio reikalo jos išprašyti, – pyktelėjo Endžė ir tuoj pat prikando liežuvį, nes Koulas apsižergė jos šlaunis. Ji įsitempė visu kūnu. – Ką darai?
– Tai vienintelis būdas su tavimi pasikalbėti, – paaiškino, tačiau jo mintys buvo kitur. Atsidūręs taip arti Endžės, beprotiškai susijaudino. Kaip reikės suregzti sakinį, kai ją palies? – Nesijaudink, būsiu švelnus.
Kažkodėl jo padrąsinimas buvo sutiktas lediniu žvilgsniu. Koulas su pasigėrėjimu stebėjo, kaip nuraudo Endžės skruostai.
– Dėl manęs nesijaudink, – tarstelėjo ji. – Parodyk, ką moki.
– Endže, žinau, kad tau šitai nepatinka… – pradėjo, bet jos akyse pamatęs įžeistą išdidumą, nutilo. Kad ir ką pasakys, ji supras neteisingai.
– Ne, ne, Koulai, man smalsu. Dalį tavo įgūdžių jau mačiau, nemaniau, kad su manimi mėgini tvardytis.
– Tvardytis? – Su Endže to niekada nebuvo. Bent jau lovoje.
– Pirmyn, Koulai, – paragino Endžė atsilošdama kėdėje. – Išvesk mane iš proto.
Antras skyrius
Koului nuleidus galvą Endžė užsimerkė lyg gindamasi, bet tai nepadėjo. Vis tiek juto nuo jo sklindantį karštį. Enždė apsilaižė lūpas ir prisiminė, kokio skonio jo oda. Šilta ir vyriška.
– Man reikia su tavimi pasikalbėti, – sušnabždėjo Koulas jai į ausį.
Pajutusi jo karštą kvapą Endžė suvirpėjo.
– Žinoma. Kaip matau, kol nesimatėme tavo gyvenimas gerokai pasikeitė, – pradėjo, bet prie krūtų prisilietus nuogai Koulo krūtinei krūptelėjo ir plačiai atsimerkė. – Ar ne?
Koulas sekundėlę sustingo.
– Ką turi galvoje?
Vyras buvo taip arti, kad Endžė nepajėgė mąstyti. Tarsi jos kūnas būtų miegojęs žiemos miegu, o dabar nubudęs nuo stipraus energijos antplūdžio. Širdis ėmė daužytis krūtinėje, gyslos priplūdo kraujo, odą ėmė dilgčioti nuo nepakeliamos įtampos. Kodėl? Kodėl taip jausdavosi tik su Koulu? Taip nesąžininga.
Į galvą šovė bjauri mintis.
– Kiek laiko šoki striptizą? – paklausė ji. – Tau labai gerai sekasi.
– Čia įžeidimas ar komplimentas? – susidomėjo Koulas sukiodamas klubus.
Enždė sugniaužė kumščius. Nesvarbu, kaip iš geismo dilgčioja pirštai, ji jo nelies, neglamonės ir nedės rankų jam ant klubų.
– Turiu pastebėti, kad neatsakei į klausimą, – atkreipė dėmesį jausdama, kad jos balsas pernelyg kimus. – Ar šokai ir tada, kai buvome kartu?
Koulas loštelėjo lyg gavęs antausį. Šypsena dingo, lūpos virto siauru brūkšniu.
– Nejau rimtai taip galvoji?
– Nežinau, ką galvoti.
Endžė labai tikėjosi, kad Koulas neturi slapto gyvenimo, bet vaikinas visada buvo slapukas ir daug ką pasilikdavo sau, tad dabar abejojo, ar išvis jį pažinojo.
– Viskas ne taip, kaip