Gundymo pamokos. Sandra HyattЧитать онлайн книгу.
ir nors Adamas buvo penkeriais metais už ją vyresnis, jie, kaip ir visi rūmuose augę vaikai, kartais kartu žaisdavo. Buvo laikai, kai Denė jį netgi laikė beveik draugu. Ir, be abejonės, sąjungininku bei užtarėju. Nors ji žinojo, kad Adamas vieną dieną taps karališkuoju įpėdiniu, jai sunkiai sekėsi apie jį galvoti kaip apie karališkosios šeimos narį. Visgi, nevalia buvo įsivaizduoti karališkojo princo bemarškinio. Denė žinojo, kad, davusi fantazijai valią, ji būtų nuėjusi kur kas toliau.
O ant galinės sėdynės sėdėjusi pora nerodė net panašių į tai ženklų. Kita vertus, ką ji išmanė. Galbūt išauklėti ir kultūringi žmonės elgiasi kitaip. Galbūt jie moka slėpti aistras.
Denė patogiau įsitaisė sėdynėje ir, įjungusi muziką, žemiau ant akių užsitraukė kepuraitę, kad paslėptų veidą nuo viešbučio šviesų. Privalumas vairuojant karališkajai šeimai priklausantį automobilį buvo tas, kad bent jau niekas negalėjo jai liepti pasitraukti į šalį.
Išgirdusi ir pajutusi atsiveriant galines dureles, Denė pašoko.
– Kad tave kur…
Vos kelios minutės. Jis užtruko vos kelias minutes. Denė skubiai išjungė muziką. Adamas įsėdo į automobilį garsui vos spėjus nuslopti.
Nė trupučio nesusitaršęs. Jokios blogai užsegtos sagos, jokio plauko ne vietoje, nė menkiausio lūpdažio pėdsako. Net jo oda neatrodė paraudusi. Atsiremdamas į sėdynės atlošą jis atrodė ne ką mažiau rimtai nusiteikęs, nei išlipdamas. Veide nebuvo matyti nė menkiausio švelnumo pėdsako. Netgi nosies kuprelė, kuri, regis, turėjo sumenkinti jo veido tobulumą, tik dar labiau jį paryškino. Bet gal taip atrodė jai vienai.
Ar jie bent pasibučiavo?
Papurčiusi galvą Denė pajudėjo iš vietos. Jai neturėjo rūpėti. Jai nerūpėjo.
Jeigu Adamo vietoje būtų buvęs kitas klientas, ji būtų pasakiusi kažką panašaus į Maloniai praleidote vakarą, pone? Vairuotojas buvo tarsi ratuotas liokajus. Bet Adamas nebuvo koks nors kitas klientas. Sprendžiant iš atloštos galvos ir užmerktų akių, jam nereikėjo pokalbių. Tegyvuoja ilgai besitęsianti tyla. Po penkiolikos minučių jie turėjo atsidurti pilyje. O paskui ji galės daryti, ką tinkama. Užduotis bus atlikta. Be nukrypimų. Kitą dieną grįš tėvas. Niekas nenukentės.
Po ketvirčio valandos, kai atsivėrė dar vieni pilies vartai, Denė pamiklino pirštus. Dar po kelių minučių ji oriai sustabdė automobilį priešais įėjimą į Adamui priklausantį rūmų sparną. Padangos sugurgždėjo į žvyrą. Niekas nežinojo, kiek jai kainavo tvardytis, kiek kainavo nė karto nešliūžtelėti, nesustabdyti automobilio ištobulintu rankinio stabdžio kilstelėjimu ir sustoti taip, kad galinės durelės atsidurtų prieš pat įėjimą į rūmus. Bet visa tai ji kuo puikiausiai įsivaizdavo. Labai saugūs, bet didelės galios automobiliai buvo jos mėgstamiausi.
Kai dureles turintis atidaryti patarnautojas nepasirodė, Denės šypsena nublanko. Per vėlu, – prisiminė ji tėvą skundžiantis dėl to, kad Adamas privačioje rezidencijoje apsieinąs be šios tradicijos. Tai sužinojęs, jis buvo pasibaisėjęs, lyg Adamas būtų nusprendęs viešumoje liautis avėjęs batus. Denei tai niekada neužkliuvo. Išskyrus šį vakarą. Šį vakarą Adamas net pats negalėjo atsidaryti durelių – miegojo.
Nebeliko, kas daryti. Denė išlipo, apėjo automobilį ir, skubiai apžvelgusi teritoriją, atidarė dureles. Paskui nusisuko ir atsistojo atokiau. Ji tikėjosi, kad liovęsis automobilio siūbavimas, atsidarančių durelių garsas ar vos juntamas vėjo gūsis jį pažadins. Kadangi praėjus kelioms sekundėms Adamas nepasirodė, Denė atsisuko ir pažvelgė į automobilį.
Jos širdis suspurdėjo. Jis tebebuvo užsimerkęs, veidas ir lūpos pagaliau atrodė sušvelnėję, nebe tokie rimti ir nepasiekiami. Lūpos atrodė netgi putlios ir seksualios. O tamsios blakstienos, iš tiesų, buvo pernelyg ilgos ir vešlios. Kvepėjo jis dieviškai. Denei kilo noras palinkti arčiau ir giliau įkvėpti jo skleidžiamo aromato.
– Adamai, – tyliai pašaukė ji. Šią akimirką ji kur kas mieliau būtų į jį kreipusis pone arba jūsų didenybe, nes netikėtai kilo poreikis padidinti juos skiriantį atstumą ir formalumais užkirsti kelią nepadorioms mintims. Liautis norėjus paliesti jo nosies iškilumą. Bet Adamas visada primygtinai reikalavo, kad jį aptarnaujantis personalas, ypač tie, kurie su juo užaugo, kreiptųsi į jį vardu.
Jis stengėsi būti modernus princas. Denė slapčia galvojo, kad jis jaustųsi kur kas laimingesnis ir laisvesnis gyvendamas praeitame amžiuje.
– Adamai, – ji pasistengė prabilti garsiau, bet šį kartą kreipinys labiau panėšėjo į kimų šnabždesį. Denė nurijo seiles. Jai tereikėjo jį pažadinti ir skubiai pasitraukti nuo automobilio. Drąsindama save, ji palinko dar arčiau ir paliepė sau nutaisyti kiek galima ramesnį balsą. Juk tai tebuvo Adamas. Jinai jį pažinojo kone visą gyvenimą. Tai kas, kad juos skyrė penkeri pastarieji metai ir daugybė rangų.
Netikėtai Adamas atsimerkė. Jų akys susitiko, ir jo žvilgsnis akimirkai pritemo. Akyse neatsispindėjo nė lašelis mieguistumo. Denės burna išdžiūvo.
– Kuo galiu padėti? – paklausė jis tyliu, švelniu balsu, kuriame buvo justi lengva pašaipa, lyg jis žinotų, kad jinai jį stebėjo. Susižavėjusi.
Sutrikusi dėl intymumo, kurį ji pamanė regėjusi jo žvilgsnyje, Denė pajuto kūnu nusiritant kaitros bangą.
– Gali. Pabusk ir lipk iš mano automobilio.
– Tavo automobilio, Daniele? – vienas jo antakis išsilenkė.
– Tavo automobilio. Bet man dar reikia jį nuvairuoti į garažą, – atšovė Denė. Palaukite. Šitaip kalbėti su princu buvo nevalia. Tikrai nederėjo. Tačiau jos atsakymas Adamą, regis, pralinksmino, nes jo lūpų kampučiai sutrūkčiojo. Ir taip pat greitai vėl išsilygino.
Denė nurijo seiles. Jai reikėjo trauktis. Kiek galima greičiau.
– Jau atvykome. Viliuosi, kad maloniai praleidote vakarą, – lįsdama iš automobilio kuo oficialesniu tonu pasakė ji. Tereikėjo laikytis scenarijaus. Daugiau nieko.
Adamas pasekė jos pavyzdžiu ir atsistojo priešais aukštas kaip uola. Jo žvilgsnis atrodė mąslus.
– Labai. Ačiū.
– Tikrai? – nustebo Denė ir pati nuo savo žodžių susigūžė. Tai nebuvo scenarijaus dalis. Kas nutiko jos ryžtui likti šešėlyje?
Adamas prisimerkė, jo žvilgsnis iš mąslaus virto klausiančiu ir nežymiai kaltinančiu.
– Daniele, abejoji manimi? – ji pajuto šalto vėjo gūsį.
Tiesą sakant, ji juo abejojo. Bet vargu ar galėjo šitai pasakyti, o meluoti nederėjo. Todėl ji ėmė laužyti galvą, kaip išsisukti.
– Niekas kitas geriau už tave negali to žinoti.
– Taip, negali.
Denė panoro, kad jis paprasčiausiai eitų. Grįžtų į rūmus. Vėl kibtų į tautos ir pasaulio gelbėjimo reikalus. Ji galėtų uždaryti dureles, nuvairuoti automobilį į garažą ir susirasti ko nors užkąsti. Vakaro būtų kaip nebuvę. Jokių atgarsių. Nei jai, nei tėvui.
Bet Adamas nesitraukė. Stovėjo visiškai nuščiuvęs. Tyloje jos skrandis garsiai gurgė.
– Nieko nevalgei?
– Jaučiuosi gerai.
Vėl tyla. Nejauki. Įtempta. O, kad tik jis nueitų.
Bet Adamas stovėjo. Ir ją stebėjo.
– Nežinojau, kad vėl dirbi mūsų vairuotoja. Maniau, esi Jungtinėse Valstijose.
– Kurį laiką buvau. Bet grįžau, – prieš trejus su puse metų ji grįžo visam laikui. – Šis darbas laikinas. Tiesą sakant, tik šiam vakarui.