Paskutinis šokis. Tessa RadleyЧитать онлайн книгу.
jai kėlė nerimą. Per pastaruosius kelis mėnesius jis KG pridarė tiek bėdų, kad pakaks visam gyvenimui.
Paskui Lorelė pastebėjo lygius šviesius greta sėdinčios jo mamos Andželos plaukus. Ji kažką pasakė, ir Džeko veidą iškreipė nuožmi rūškana. Išvydusi jo nepasitenkinimą Lorelė suvirpėjo.
Kodėl tėvo pirmagimis varginosi ateiti į vestuves, jei ketino tik sėdėti ir dėbsoti? Ar jis atėjo tik tam, kad įtikintų paparacus buvęs priimtas į Kinkeidų šeimą? O gal jos broliai ir seserys teisūs? Gal Džekas baiminosi, kad nesirodydamas viešumoje tik sustiprintų jį supančius įtarimus? Lorelė nenorėjo galvoti, kad tėvą į galvą nušovė jo pirmagimis… Tai pernelyg žiauru.
Ji neleis Džekui sugadinti šiandieninės šventinės nuotaikos. Kelis mėnesius virš šeimos kybojęs debesis pagaliau išsisklaidė. Lorelė ketino mėgautis šia proga… ir pasirūpinti, kad mamai taip pat būtų smagu.
Ji suėmė ir spustelėjo Elizabetos ranką.
– Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi ne tik todėl, kad esi čia, vestuvėse, bet ir dėl to, kad panaikinti visi tie absurdiški kaltinimai. Tai geriausia vestuvių dovana Karai ir Elijui.
– Šiandien buvo nelengva, – prisipažino mama. – Šitiek spėlionių. Esu tikra, kad šįvakar čia yra žmonių, vis dar manančių, jog nužudžiau tavo tėvą. Be to, visiems taip smalsu dėl Katerio – jam taip pat nelengva.
Tačiau, kaip būdinga Pietų visuomenės matriarchėms, mama puikiausiai slėpė nejaukumą. Elizabetos veidas buvo ramus, trumpi kaštoniniai plaukai su elegantiškomis žilomis sruogomis nepriekaištingai sušukuoti, o keturių neramių mėnesių įtampa kruopščiai užmaskuota. Tik žaliose akyse žibantis santūrumas bylojo apie patirtas kančias.
– Tu verta laimės, – Lorelė pakartojo anksčiau Karos ištartus žodžius. Paleidusi mamos ranką ji siektelėjo Alano prieš tai paduotos taurės. – Ir jei su Kateriu esi laiminga, neleisk kitų žmonių nuomonei gadinti tau nuotaikos. Išgerkime už laimingesnį rytojų.
Elizabeta gurkštelėjo ir padėjo taurę.
– Labai norėčiau, kad policija paskubėtų baigti tyrimą. Kol neaišku, kas nužudė jūsų tėvą… – mamos balsas nutyko.
Lorelės broliai Erdžėjus ir Metas dėl galimo tėvo žudiko turėjo tvirtą nuomonę. Bet dabar ne laikas ją atskleisti mamai.
– Rytoj paskambinsiu detektyvui Makdonou ir susitarsiu susitikti kitą savaitę, kad išsiaiškinčiau, ar buvo pasistūmėta į priekį, – pažadėjo Lorelė. Ji vogčiomis žvilgtelėjo į šokių aikštelės pakraštyje dėbsantį įsibrovėlį. Jei pasiseks, policija galbūt surinks pakankamai įrodymų, kad įmestų Džeką Sinklerį už grotų, kur, anot brolių, jam ir vieta.
Jei broliai teisūs, Džekas didžiausias niekšas ir pasirūpino geležiniu alibi – keli jo darbuotojai teigia, kad tėvo mirties vakarą jis iki vėlumos dirbo. Lorelė nenorėjo tikėti, kad netikras brolis gali šitaip išduoti. Bet, kaip sakė Erdžėjus, Džekas yra labai turtingas ir dar labiau praturtėjo po tėvo mirties paveldėjęs keturiasdešimt penkis procentus Kinkeidų grupės akcijų. Už tokius pinigus tikrai nusipirksi alibi, juolab kad jį patvirtinę žmonės ir taip priklauso nuo Džeko, būdami jo darbuotojai. Lorelė pagalvojo, kad reikėtų sužinoti naujienas iš Nikės Tomas, įmonių saugumo specialistės, kurią šeima pasamdė aiškintis, ar Džekas Sinkleris siekia sužlugdyti Kinkeidų grupę. Lorelė negali pakęsti matydama tokią nusiminusią mamą, o Nikė galbūt sugalvos, kaip paspartinti tyrimą, nors Lorelė keletą kartų įtarė Nikę neprotingai puoselėjančią jausmus tam negailestingam vyrui.
Ji buvo pasiklydusi mintyse, todėl paliesta rankos krūptelėjo ir staigiai pasuko galvą.
Šalia stovėjo plačiai išsišiepęs Elijus.
– Lorele, noriu tave supažindinti su vienu žmogumi.
Žvilgtelėjusi į tamsų pavidalą greta buvusio sužadėtinio Lorelė pasijuto žiūrinti į gražųjį vyrą, su kuriuo vestuvių ceremonijos metu apsikeitė tvilkančiais žvilgsniais.
– Lorele, čia Rakinas Vitkombas Abdela, – Elijus jį pristatė su užmoju. – Rakinai, susipažink su Lorele Kinkeid, mano šviežiai iškepta svaine.
Dievaži, ji nudės Karą!
Lorelė jau juto, kaip raudonis kyla kaklu.
`– Labai daug apie jus girdėjau, – Rakinas ištiesė ranką.
– Kaip įdomu, ketinau pasakyti tą patį, – Lorelė padėjo taurę ir paspaudė jam ranką. Pajutusi, kokie stiprūs jos delną sugniaužę pirštai, ji nuleido blakstienas. – Stebiuosi, kad niekada anksčiau nesusitikome.
– In‘shallah,1 – paleidęs jos pirštus jis plačiai išskėtė rankas. – Ką dar galėčiau pasakyti? Metas buvo netinkamas.
Ji pakėlė akis ir pažvelgė įdėmiau.
– Tikite likimu?
– Be jokios abejonės. Niekas nenutinka šiaip sau. Šiandien atėjo laikas mums susipažinti.
Sužavėta ji nusišypsojo. Atrodo, Elijaus draugas – tobulas kandidatas užduočiai paflirtuoti su nepažįstamuoju.
– Tikrai?
– Taip, – juodos kaip aksomas jo akys žvelgė įdėmiai… ir Lorelė pajuto pirmykštę šio vyro galią.
Norėdama išsklaidyti kerus ji nukreipė dėmesį į Elijų ir sumurmėjo:
– Turėtum sunerimti – juk galim apsikeisti paslaptimis. Kartu sudėjus apie tave tikriausiai žinome viską.
Elijus sukikeno.
– Man kinkos dreba.
– Kinkos tau tikrai nedreba, – Lorelė žvilgtelėjo į Rakiną ir pastebėjo, kad jo tamsios akys linksmai šviečia.
Grupė užgrojo pirmuosius jaunųjų šokio akordus.
– Štai dėl šito tai man tikrai dreba kinkos – bijau susimauti. Čia jaunųjų valsas, – paaiškino Elijus. – Einu pakviesti nuotakos.
Lorelė nesusilaikiusi nusijuokė, kai jis nubėgo prie jos sesers. Elijus išsivedė Karą į aikštelę, o Lorelė, jausdama šalia vyrišką Rakiną, nutilo ir sutelkė dėmesį į šokį. Tai nebuvo lengva greta stovint Rakinui.
Jaunavedžius apšvietė prožektorius. Jie pradėjo šokį, ir svečiai atsiduso, o balta Karos suknelė išsiskleidusi užpildė prožektoriaus metamą šviesos apskritimą. Jaunieji sukosi pagal melodiją ir po kelių taktų prie jų prisijungė Lorelės sesuo Lilė su vyru Danieliumi, netrukus aikštelėje pasirodė ir Erdžėjus su Bruke.
Lorelė matė prie staliuko palei šokių aikštelę šalia savo mamos sėdintį ir besišypsantį Alaną. Džeko nesimatė. Lorelė panoro, kad jis būtų elgęsis taip pat mandagiai, kaip Kinkeidai Elizabetos prašymu šįvakar elgėsi su Andžela ir jos sūnumis.
– Ar norėtumėt pašokti?
Žemas Rakino balsas padėjo užmiršti Džeko stačiokiškumą.
Ji tylėdama padavė jam ranką. Šiltiems stipriems pirštams sugniaužus jos plaštaką grįžo toji išdavikiška fantazija apie prispaustas nubučiuotas lūpas, ir Lorelė staiga nuleido blakstienas, kol jis neperprato jos svaiginančių vizijų.
– Ak, ačiū, norėčiau.
Jis nusivedė ją į šokių aikštelę ir apkabino. Netikėtas intymumas ją apstulbino. Juos apsupo muzika.
Norėdama išsklaidyti gundančią nuotaiką Lorelė tarė:
– Su Elijumi susipažinote Harvarde?
– Taip,