Anė ir aistringasis amerikietis. Carole MortimerЧитать онлайн книгу.
vyre, nebuvo įkvėpusi nė gurkšnio oro.
Tad pagaliau įkvėpė.
– Scuse, signore…
– Aš kalbu angliškai, signorina, – atžariai tarė jis.
Dieve brangus, tas balsas…
Joks plieninis šaltumas nepaslėptų balso, kuris kadaise slopiai ją ragino, lūpoms prigludus prie jos kaklo ir krūtų, Anei vėl ir vėl aimanuojant po tvirtu, geidulingu jo kūnu.
Čia tikrai Lukas.
Bet kitas, daug šaltesnis Lukas, nei Anė prisimena.
Dvidešimt šešerių Lukas buvo laukinis ir nerūpestingas. Viskas, ką jis darė, nuo slidinėjimo iki mylėjimosi, buvo varoma tos energijos, kuriai niekas nebūtų pajėgęs atsispirti. Tos pačios energijos, su kuria jis ėmėsi vilioti – ir suviliojo – Anę.
Niekas nesuabejotų, kad priešais ją stovintis vyras vis dar turi ryžto. Bet dabar energija buvo griežtai tramdoma, o jausmus slėpė arogancijos ir žiaurumo kaukė. Anė suvirpėjo, nes vyras vis dar kiaurai vėrė ją lediniu žvilgsniu.
Luko kantrybė, kuria ir taip nepasižymėjo, seko sulig kiekviena sekunde, o mergina spoksojo į jį it pamačiusi vaiduoklį. Arba baisiausią savo košmarą. Tikrai nebuvo pratęs, kad moterys į jį šitaip reaguotų!
Jo lūpose žaidė nelinksma šypsena.
– O gal signora? – paklausė jis.
– Ne, pirmą kartą buvote teisus, – atsakė Anė.
Merginai prabilus jo atmintyje kažkas sukirbėjo. Jos balsas buvo kimus ir kažkodėl pažįstamas.
Nužvelgė vidutinį jos ūgį, liekną kūną, juodą darbo kostiumą ir šilkinę palaidinę. Kaštoniniai merginos plaukai buvo susegti prie sprando, o širdelės formos veidas pribloškiamai gražus. Jos nosis buvo maža ir riesta, lūpos jausmingos ir putnios, smakras smailus. Veide švietė mėlynos kaip pats Gardos ežeras akys.
Luko atmintis nerimo.
– Ar esame susitikę anksčiau, signorina? – lėtai paklausė jis.
Mergina sumirksėjo, tada nervingai nusijuokė.
– Nežinau, esame? – atitarė ji.
Lukas sutramdė augantį nekantrumą.
– Man regis, aš paklausiau pirmas? – šaltai tarė jis.
Ir tegul sau kamantinėja, pamanė Anė. Šitiek laiko, visus tuos metus didžiausia Anės baimė buvo vėl kažkaip, kažkur jį sutikti. Žinojo, kad susitikimas apsunkins jos gyvenimą taip, kaip pati nė įsivaizduoti negalėjo.
O dabar, kai per kažkokį nelaimingą atsitiktinumą jį sutiko, vyrą, kuris visam laikui pakeitė jos pasaulį, jis jos nė neatsimena!
Anę užplūdęs palengvėjimas buvo sumišęs su pykčiu. Šis vyras įčiuožė į jos gyvenimą, supažindino tokią susivaldžiusią Anę Balfor su aistra ir jauduliu, kokio ji iki tol nepažino, o tada vėl taip pat staigiai dingo.
Ir štai dabar ji suprato, kad jųdviejų laikas drauge, visi nuostabūs jos prisiminimai, kurių pačiai taip ir nepavyko pamiršti, jam reiškė tiek nedaug, kad jis jos nė neatsiminė.
Arogantiškas mulkis!
Anė iškėlė smakrą, mesdama jam nebylų iššūkį.
– Esu tikra, kad bent vienas atsimintume, jei anksčiau būtume susitikę, signore.
Lukas nebuvo toks tikras. Blyškus moters veidas, pyktis jos balse, regis, pasakojo visai kitą istoriją. Tokią, kurioje jis atrodo nelabai gerai.
Turtingo ir galingo Italijos verslininko vienintelio sūnaus ir paveldėtojo Luko jaunystė buvo prašmatni ir kupina privilegijų, buvo išpildomas kiekvienas jo noras. Dėl to Lukas tapo arogantiškas ir tikėjo savo neklystamumu. Ta pati jaunatviška arogancija niekur nedingo ir po to, kai jis įrodė turįs tokį pat gabumą verslui kaip ir tėvas, ir vos aštuoniolikos buvo paskirtas į labai svarbią vietą savo tėvo imperijoje. Bet tada pernelyg savimi pasitikintis Lukas surizikavo per smarkiai ir visa tėvo imperija ėmė griūti akyse…
Prisiminus šį metą Luko lūpos įsitempė. Tuos puspenktų metų galvojo tik apie tai, kaip ryžtingai ir negailestingai atkurti imperiją, kol galiausiai ji tapo didesnė ir geresnė nei bet kada. Tuo metu jo gyvenime buvo vos kelios moterys, o ir tos jo lovoje svečiavosi vos vieną naktį ir netrukus būdavo pamirštos.
Ar ši priešais stovinti mergina nepriekaištingu juodu kostiumu, kaštoniniais į kuodą surištais plaukais ir aiškiu, beveik nepadažytu veidu buvo viena jų?
Kažkodėl Lukas manė, kad ne. Priešingai nei ji, tos moterys buvo aukštos ir šviesiaplaukės, turtingos visuomenės veikėjos. Vis dėlto jis ir toliau į ją žvelgė, o keistas jausmas niekur nedingo…
Jo lūpos kryptelėjo.
– Jūs, regis pamiršote savo skambutį, – nutęsė jis.
Anė nusigandusi dirstelėjo į telefoną rankoje. Telefoną, iš kurio buvo girdėti susirūpinęs balsas, beveik galėjai atskirti žodžius.
Oliveris.
Iš nuostabos vėl pamačius Luką Anė visiškai pamiršo, kad kalbėjosi telefonu su Oliveriu.
Ji sunkiai nurijo seilę.
– Atsiprašysiu, – ji sąmoningai atsuko nugarą, norėdama atitolti nuo vyro ir pokalbį pratęsti kur nors privatesnėje aplinkoje.
Tik nebuvo tikra, kad po šio atsitiktinio susitikimo pajėgs normaliai kalbėtis su Oliveriu. Tiesą sakant, kuo skubiau dings iš Gardos – ne, apskritai iš Italijos – ir nuo vyro, su kuriuo patyrė vienos nakties nuotykį ir kuris jos nė neatsiminė, tuo bus geriau.
Nepamiršusi, kad būtent Italijoje susipažino su Luku ir pasielgė taip nerūpestingai, Anė iš viso nenorėjo vykti į šiuos kursus viešbutyje ant Gardos ežero kranto, sutiko tik dėl to, kad prašė tėvas.
Tėvas, vis dar kenčiantis po mylimos trečiosios žmonos ir Anės pamotės Lilijanos mirties, dukterims tapo tikru diktatoriumi po šeimą sukrėtusio skandalo šimtajame Balforų labdaros pokylyje prieš mėnesį.
Anės mintis nutraukė stiprūs, jos ranką suėmę pirštai. Luko pirštai. Ilgi, elegantiški, bet stiprūs.
Pirštai, kadaise glamonėję ir lietę Anę intymiau nei bet kuris kitas vyras. Kurie net ir dabar vis dar sugebėjo nukrėsti ją it elektra, nuvilnijusia jos ranka iki pat putnių krūtų. Krūtų, kurios, Anės gėdai, tučtuojau atsiliepė į pažįstamą prisilietimą ir apsunko jos liemenėlėje, speneliai spaudėsi į nėriniuotą medžiagą.
Anė nusigręžė, o akys, gilios, mėlynos Balforų akys, įspėjamai degė.
– Patraukite ranką! – iškošė pro sukąstus dantis, o jos veidas vėl nubalo.
Išgirdęs karštą balsą, Lukas prisimerkė. Ne, jis tikrai neišsigalvojo, ši mergina tikrai ant jo pyksta ir jis troško sužinoti, kodėl.
Nepaleido jos.
– Gal norėtumėte šįvakar su manimi pavakarieniauti?
Jos akys išsiplėtė ir ji nejaukiai kelias ilgas sekundes į jį spoksojo.
– Ką? – pagaliau rėžė, o skruostus užliejo raudonis.
Lukas trumpai šyptelėjo.
– Klausiau, gal pavakarieniautumėte šįvakar su manimi. Už tai, kad vos jūsų ką tik nenuverčiau, – pridūrė puikiai suprasdamas, kad jie susitrenkė tik dėl jos nedėmesingumo.
Anė reikšmingai į jį pažvelgė.
– Ačiū už kvietimą, – atsakė sausai. – Bet ne.
Lukas