Kitos išeities nėra. Lori WildeЧитать онлайн книгу.
Grįžtu namo. Mama serga.
– Nenoriu to girdėti.
– Krūties vėžys, bet gydytojai laiku jį aptiko. Mamai paskirta chemoterapija ir spindulinis gydymas, bet jai viskas bus gerai. Tik, na, kai nutinka kas nors panašaus, pradedi galvoti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, o už šeimą nėra nieko svarbiau, todėl kraustausi namo.
Bonas vos nepasakė pasiilgsiu tavęs, bet prikando liežuvį, kad neištartų nė žodžio. Jis net nesuprato, kodėl taip pagalvojo. Tikriausiai mergina varė jį iš proto nuoširdžiu savo smalsumu.
– Dėkoju, kad pakėlei telefoną. Labai miela iš tavo pusės.
– Nėra už ką. Manau, išgyvenai sunkius laikus. – Jos žvilgsnis nusileido iki kelio įtvaro. – Visai nesi toks šiurkštus, kokį nori, kad tave matytų kiti.
Džekė nepritartų.
– Žinau, kad praėjusią žiemą nukasei ponios Levison įvažiavimą. – Tara linktelėjo į kaimynystėje gyvenančios našlės namus. – Ir kėleisi prieš aušrą, kad ji tavęs neaptiktų ir nemėgintų sumokėti.
– Kas? Aš? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Su tokia koja?
– Tikriausiai dėl to prireikė trečios operacijos. Tu negali ramiai nusėdėti.
Bonas krūptelėjo. Ji teisi.
– Per daug apie mane smalsauji.
Jų žvilgsniai susitiko.
Tara kilstelėjo ranką.
– Man reikia eiti pakuotis daiktų.
– Linkiu saugios kelionės.
– Prieš išvažiuodama, užeisiu atsisveikinti.
– Gerai, – sutiko jis, nes nežinojo, ką daugiau sakyti.
Maža raukšlė perkreipė jos antakį.
– Tau viskas gerai?
– Niekada nebuvo geriau.
– Koks tu melagis.
Nevalinga šypsena sutrūkčiojo Bono lūpose.
– Žinau.
Tara kilstelėjo smakrą ir įdėmiai į jį pažiūrėjo, tarsi Bonas būtų nevykėlis.
– Pasirūpink savimi, Toliveri.
– Tu irgi, Duval.
Jis troško, kad ji išeitų. Bonas nenorėjo, kad Tara matytų, kaip jis nušlubčios vidun.
Vyras lūkuriavo, kol kaimynė dingo, tada sutraiškė tuščią alaus skardinę, griebė nuo stalo tablečių buteliuką ir nuslinko į svetainę. Be vandens nurijo vieną tabletę ir susiraukė. Buvo pernelyg suirzęs, kad atsisėstų, per daug skaudėjo, todėl negalėjo stovėti ir labai nerimavo dėl Džekės, tad negalėjo nieko daryti. Pabandė dar kartą paskambinti, bet sesuo neatsakė. Paliko balso pašto pranešimą, atsiprašė už tai, ko prišnekėjo, ir mandagiai paprašė paskambinti.
Bonas įsivaizdavo, kaip Džekė Floridoje pasakoja savo sužadėtiniui, koks nepakenčiamas jos vyresnysis brolis. Ką sau galvojo, manydamas, kad turi teisę, aiškinti jai, kaip gyventi? Neturi teisės, bet, būdamas sveiko proto, jis vis tiek negali leisti jai paskubomis ištekėti. Pats taip pasielgė. Išsikapstė iš nesėkmės. Nenori, kad sesuo kartotų tą pačią klaidą. Reikia susitikti su ja akis į akį. Reikia pasikalbėti su kariškiu, už kurio ji pasiryžusi tekėti.
Džekei buvo nelengva. Judviejų motina galėjo ilgiau su ja pabūti ir šis faktas kėlė dar didesnę sumaištį Džekės galvoje. Bonas laikė save laimingesniu – jis Mirandos neprisiminė.
O Džekei buvo dešimt, kai Miranda išėjo, palikusi ją augti su reikliu tėvu. Sesuo visą gyvenimą stengėsi prilygti Džekui Bičerdui ir ne kartą pasakojo Bonui, kad vienintelis laikas, kai ji nesijaudino, buvo vasaros, praleistos kartu Montanoje pas tetą Karoliną, name prie ežero. Jie abu nesiliovė tikėti, kad vieną dieną Miranda pasirodys sesers namuose, bet taip nenutiko.
Bono tėvas Mirandą vedė iškart po vidurinės. Jis tikino Boną, kad savo santuokos negalėtų pavadinti klaida, nes, jei nebūtų vedęs, neturėtų tokio nuostabaus sūnaus. Veidas Toliveris žinojo, ką daryti, kad vaikas jaustųsi mylimas. Jis sunkiai dirbo, buvo statybų rangovas, šykštėjo pinigų, taupė ir investavo į namų pirkimą bei pardavimą. Ir buvo pakankamai protingas, kad laiku pasitrauktų iš nekilnojamojo turto srities, prieš susprogstant gyvenamųjų namų burbului. Augdamas su tokiu tėvu kaip Veidas, vargu ar Bonas galėjo ilgėtis motinos. Tėvas visur kartu pasiimdavo sūnų, atskleidė visus prekybos namais užkaborius, išmokė gera atskirti nuo blogo.
Aha. Dabar tėvui būtų dėl manęs gėda.
Gerai. Jis susimovė. Nesvarbu, Džekė supranta tai ar ne, bet jai reikia pažvelgti iš kitos pusės. Jis privalo nusigauti į Ki Vestą iki vestuvių ir įkrėsti jai į galvą bent kiek košės. Bonas žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė septynių, pirmadienio vakaras. Jis neturi nė penkių dienų.
Kelis atrodė kaip sukaltas. Bonas atsipalaidavo atsisėdęs ant sofos. Kaip nusibels į Ki Vestą? Per paskutinę operaciją buvo problemų dėl kraujo krešėjimo ir šįkart gydytojas pasakė, kad skristi jokiais būdais negalima, neskatino ir leistis į ilgas keliones automobiliu. Jeigu kartais Bonui tektų važiuoti automobiliu, privalėtų dažnai sustoti, išlipti ir pasivaikščioti. Bet pats vairuoti iki Ki Vesto negali. Velniava, jis net iki parduotuvėlės pats negali nuvažiuoti. Apgailėtina.
Paskubomis atvertęs telefoną, Google paieškoje surado atstumą nuo Bozmano iki Ki Vesto. Du tūkstančiai ir trys šimtai mylių. Apytikriai trisdešimt aštuonių valandų kelionė automobiliu be jokių stabtelėjimų.
Prakeikimas. Bonas persibraukė plaukus, išėjęs iš kariuomenės, nebesikirpo itin trumpai.
Kaip jis papuls į Ki Vestą? Išsikvies nuomojamą automobilį? Tai perkūniškai daug kainuos. Taip, sąskaitoje Bonas turi tėvo paliktų pinigų, bet jie beveik visi investuoti ir, kol nepraturtėjo, jam vis dar striuka su pinigais.
Kas svarbiau? Pinigai ar neleisti Džekei susigadinti gyvenimo?
Džekė. Be abejonės.
Bonas paskambino į vienintelę Bozmane automobilių nuomą ir jam skubiai buvo pasakyta, kad jie į Ki Vestą jo neveš. O dabar kas? Pasisamdyti ką nors, kas jį nuvežtų? Bet ką?
Blogiausia, kad neras žmogaus, su kuriuo galėtų važiuoti vienu automobiliu ir pakaitomis vairuoti iki Ki Vesto. Už degalus jis galėtų sumokėti.
Gera mintis. Puikiai sugalvota, tiesą pasakius. Bet kur jis ras žmogų, gyvenantį netoliese ir kuo skubiau važiuojantį ta pačia kryptimi?
Vėl įlįs į internetą.
Pabandys dar kartą. Jeigu iki ryt ryto nieko, pamėgins pats rasti, kas jį pavėžės. Šiaip ne taip pakilęs nuo sofos nuklibikščiavo į laisvą miegamąjį, kurį pavertė darbo kambariu. Atsargiai sulenkė koją, nerangiai sukrito į kėdę ir įjungė kompiuterį.
Skelbimą patalpino daugybėje puslapių. Suprato, kad tai rizikinga. Pavakarieniavo, susikrovė lagaminą ir visą likusį vakarą nerimavo dėl Džekės. Daugybę kartų mėgino jai prisiskambinti, bet paaiškėjo, kad sesuo išjungė net balso paštą. Ji tikrai susinervinusi.
Bukagalvis. Pats prisivirei, pats ir srėbk.
Bonas patikrino savo skelbimus. Nieko. Galiausiai įsirangė į lovą.
Pakirdo įprastu laiku. Penktą ryto. Jau beveik devynis mėnesius nebedirba, bet vis tiek negali atsikratyti įpročio anksti keltis. Šiandien įprasta rutina pravertė. Jam reikia krapštytis, jeigu iki šeštadienio ketvirtos valandos nori nusigauti iki Ki Vesto. Galbūt tas Skotas Everlis yra neblogas vaikinas, o gal ir atvirkščiai, bet pirmiausia Bonas turi pats jį pamatyti. Jam