Tikrai, jokio spaudimo. Samantha HunterЧитать онлайн книгу.
atsikrenkštė, paleido Džoanos ranką, paskui pasisuko, kad paimtų taures alui ir limonadui, sudėjo jas ant padėklo ir įdavė jai. Jis nebuvo pratęs netekti savitvardos, tik jau ne nuo vieno prisilietimo.
– Ačiū, – gręždamasi ištarė ji.
– Džoana, – mintims praskaidrėjus pasakė Benas sustabdydamas ją.
– Taip.
– Gal pasibaigus pamainai skirsi kelias minutes pasikalbėti? Gal užkąsime? Supranti, mėgstu artimiau susipažinti su naujais darbuotojais, – tarė jis.
Ji, regis, nesutrikusi linktelėjo.
– Žinoma, jokių problemų.
Stebint, kaip ji nueina, pavojaus signalas smegenyse niekaip netilo. Benas nesuprato, kodėl taip yra, bet mergina neatrodė kamuojama nesėkmių. Be to, nebuvo panaši į moterį, susidedančią su netikusiais vyrais. Džoanos judesiai, regis, buvo kupini pasitikėjimo savimi ir inteligencijos.
Ji skleidė žemišką seksualumą, kuris tikriausiai parklupdė ne vieną vyrą. Kilus vaizdui to, ką jis norėtų padaryti atsiklaupęs priešais Džoaną Volis, Benas papurtė galvą ir grįžo prie darbo: atsisuko pasisveikinti ir priimti pietų užsakymų iš poros vietinių rančos darbininkų, prisėdusių prie baro.
Jo manymu, kūniška reakcija į gražią moterį nebuvo neįprasta. Jau kurį laiką Benas neturėjo moters. Gyvenimas buvo pernelyg beprotiškas.
Per paskutines atostogas jis patyrė vienos nakties nuotykį, bet ir tai įvyko daugiau nei prieš metus. Nuo tada reikalai tiesiog nesiklojo palankiai. Tiesa, grįžęs namo jis sulaukė pasiūlymų, tačiau nenorėjo prisidaryti bėdų savame kieme. Be to, tiesą sakant, nė viena sutiktų moterų nesukėlė jam įkvėpimo.
O štai Džoana Volis jį įkvėpė. Tačiau geismas labai trikdančiai maišėsi su atsargumu.
Dirbdamas prie baro Benas stebėjo, kaip ji bendrauja su iš pažiūros jos pakerėtais klientais. Ji juokavo, plačiai šypsojosi, jos juokas nustelbė balsų gausmą patalpoje. Jų akys ir vėl susitiko, tarytum ji jaustų, kad Benas ją stebi. Džoana taip pat jį jautė.
Įdomu.
Jos stovėsena ir nežymi įtampa pečiuose žiūrint į jį pasakė Benui tai, ką jis norėjo sužinoti. Bent jau dalį to. Džoana kažką slėpė, o popietei baigiantis jis sužinos, kas tai.
Džoana neprisiminė, ar kada nors taip jaudinosi, kad net prakaituotų delnai, kaip einant į darbuotojų kambarį susitikti su Benu Kalahanu.
Jai teko tramdyti instinktą pridengti odą, kurią negailestingai atvėrė vilkima per kaklą surišama palaidinė. Tai tikrai ne jos stilius. Leisė, brolio Džerodo žmona, primygtinai teigė, kad Džoana tobulai tinka dirbti pakelės užeigoje. Tiesą sakant, taip apsirengusi Džoana jautėsi gana patogiai, kol į ją pažvelgė Benas Kalahanas. Tada ji nesmagiai pasijuto dėl kelių skirtingų priežasčių.
Apgauti Čarlį ir Lizą buvo lengva, bet Benui į ją pažvelgus Džoaną apėmė jausmas, kad jis kaipmat suprato, jog ji nėra ta, kuo apsimeta. Ne padavėja, ne Džoana Volis. Ji beveik tikėjosi, kad Benas tą akimirką ją perpras, tačiau jos praeities istorija buvo įtikinama, net jei jie ir tikrino.
Netrukus ji susitiks su juo asmeniškai ir turės įtikinti, kad jo neapgaudinėja. Dono žodžiai, esą jos karjera priklauso nuo to, ar jai pasiseks, skambėjo galvoje uždarant duris ir einant prie tvirto medinio stalo, kur sėdėjo Benas su dviem ypatingaisiais sūrainiais, kuriuos jai teko nešioti per pietus. Skrandis sugurgė. Ji alkana. Padavėjos darbas, kuriuo neteko užsiimti nuo pat koledžo laikų, reikalavo daug fizinių jėgų.
– Sveika, tikiuosi, norėsi sūrainio, – draugiškai tarė Benas, tačiau jo akys bylojo ką kita. Kol kas jis nebuvo dėl jos tikras, jis ją įtarinėjo.
Gerai. Turint omenyje jo patirtį karinėje tarnyboje Džoana neabejojo, jog jis bus atsargus. Benas viską suprato, žinojo, kad dėl to, ką matė, atsidūrė pavojuje. Jis bus ypač atsargus su visais nepažįstamaisiais. Ji to ir tikėjosi.
– Puiku, ačiū, – šypsodamasi pasakė ji ir atsisėdo kitapus jo.
– Pavalgyk, paskui pasikalbėsime, – tarė jis čiupdamas savo sumuštinį.
Ji tam neprieštaravo.
Sušveitęs sūrainį Benas atsilošė ir palaukė jos. Džoana neskubėjo, o baigusi taip pat atsilošė ir su pasitenkinimu atsiduso.
– Nežinau, kaip Čarlis gamina šiuos sūrainius, bet jis nusipelno medalio, – ištarė ji norėdama pralaužti ledus.
– Jam puikiai sekasi prie kepsninės, – pritarė Kalahanas ir neatitraukdamas nuo jos akių pakeitė bendravimo toną. – Na, tai papasakok apie save. Žinau, kad Čarlis sudėliojo visus taškus ant i, bet mėgstu žinoti, kas man dirba.
Džoana gūžtelėjo pečiais.
– Ką nori sužinoti?
– Akivaizdu, kad tu iš Teksaso, bet ne vietinė. Kur užaugai?
– Prie pat Korpus Krisčio, nors pastaruosius aštuonerius metus gyvenau San Diege. Į El Pasą grįžau su savo vaikinu Leniu. Santykiai nesusiklostė.
Geriausi melai būna sukurti iš tiesos: kai ją pašovė, Džoana tikrai gyveno San Diege, o buvusio vaikino vardas tikrai Lenis, bet visa kita – išgalvota. Ji laukė, ką atsakys Benas.
Džoana vėl atsigėrė, bet gerklė ūmai išdžiūvo dėl vienintelės priežasties – jis vienas gražiausių vyrų, kokį jai teko matyti. Lieknas, nuostabus, daugiau nei šešių pėdų ūgio teksasietis.
Ją užaugino du stiprūs vyrai, tėvas ir vyresnysis brolis Džerodas, abu Teksaso saugūnai, negana to, vieninteliai šeimos nariai, likę mamai išėjus iš namų, kai Džoanai sukako septyneri. Dėl to šalia vyrų ji visada jausdavosi patogiai.
Džoanai teko dirbti su daugybe gražių vyrų, išvaizda nenusileidžiančių Benui Kalahanui, bet visi jie buvo maršalai, ir ji niekada neturėjo romantinių minčių. Net mokykloje ji geriau sutardavo su berniukais ir turėjo daugiau draugų nei draugių.
Dėl to Džoana labai retai su kuo nors susitikinėdavo. Nekaltybę prarado tik įpusėjusi koledžą su vaikinu, kurį veikiau laikė draugu, o ne mylimuoju. Dabar jis apygardos prokuroro padėjėjas Hiustone, vedęs, turi keturis vaikus.
Tokie dalykai į Džoanos planus neįėjo. Jai, visai kaip broliui ir tėvui, svarbiausia darbas.
Tačiau Džerodas vedė, net jos tėvas susipažino su moterimi.
Ir gerai. Ji džiaugėsi dėl jų, mylėjo savo brolienę Leisę. Bet neketino sekti jų pavyzdžiu.
Taigi Džoana pasibaisėjo, kai Benui Kalahanui palinkus arčiau jai užgniaužė kvapą. Suvokusi, kad apsilaižė lūpas, ji staigiai užsičiaupė.
Pasinaudok tuo, juk turėtum jaudintis. Atlik savo vaidmenį.
Benas turėjo patikėti, kad ji viso labo padavėja, nesėkmių kamuojama mergina, priėmusi kelis prastus sprendimus ir žūtbūt turinti išlaikyti darbą. Jeigu jai nepavyks, viršininkai tikrai pamanys, jog ji neteko sugebėjimų.
Benui ant kaktos užkrito šviesi garbana, jis ją susiglostė, o atliekant šį veiksmą išryškėjo visi rankos raumenys. Po baltais marškinėliais ji beveik matė judant pilvo raumenis.
Džoana, be abejo, įsiminė jo asmens bylą, tačiau nė viena nuotrauka neatskleidė jo grožio. Iš specialiojo dalinio Benas išėjo mažiau nei prieš metus, garbingai išleistas į atsargą. Ji svarstė, kas nutiko. Iš patirties žinojo, kad tokie vyrukai išeina tik per prievartą. Kad ir kas atsitiko, jo forma vis dar gera.
Džoana nuleido žvilgsnį į jo plaštakas, padėtas ant stalo. Šmėkštelėjo mintis, kad per paskutines keturias ar