Saldžios šnekos. Susan MalleryЧитать онлайн книгу.
įsivaizduoju, kad pajėgčiau pakelti lazdą. Gal pavyktų atsimušti šiaudu? Šiaudą išlaikyčiau.
– Aš tau padėsiu.
– Man pasisekė.
Paglostęs jai skruostą Vajatas prisitraukė kėdę ir atsisėdo.
– Kaip jautiesi?
Ji išspaudė šypseną.
– Šį klausimą priskirčiau prie itin kvailų. Ar bent nutuoki, kas yra chirurgija? Buvau supjaustyta ir suraikyta, o dabar guliu ir galvoju, kad netrukus pasidarysiu priklausoma nuo skausmą malšinančių vaistų.
– Tau nepatiks reabilitacija. Esi baisi cinikė.
– Ir irzli. Nepamiršk pridėti irzlumo. – Ji parodė į plastikinį puodelį ant spintelės šalia lovos. – Gali man jį paduoti?
Vajatas ištiesė puodelį. Ji paėmė ir išdrįso gurkštelėti. Neseniai viską išvėmė, bet labai pikta slaugytoja pareiškė, kad jau pats laikas pradėti gerti ir šlapintis. Nikolė nesuprato, kam to reikia, tačiau slaugytoja buvo neperkalbama.
Išgėrusi mažą gurkšnelį susiraukė pajutusi kylant šleikštulį. Vis dėlto ne tokį smarkų kaip anksčiau. Gurkštelėjo vėl ir šįkart nieko bloga nepajuto. Pažanga.
Grąžinusi Vajatui puodelį ji giliai atsikvėpė.
– Tu kalbėk. Aš paklausysiu. Tik būk geras, nepokštauk. Nenoriu juoktis. Tada labai skauda. Vajatas paėmė ją už rankos.
– Buvau kepykloje. Ten viskas gerai.
– Puiku. Jie išsivers ir be manęs. Ir patys moka dirbti. Man nėra jokio reikalo dėl ko nors nerimauti.
Nikolė vis tiek nerimautų, tokia jau ji iš prigimties, bet buvo smagu girdėti, kad tai nebūtina.
– Hmm… ten aš kai ką sutikau.
Nors ir kamuojama skausmo, prifarširuota vaistų, Nikolė išpūtė akis. Vajatas kažkaip keistai žiūrėjo į ją. Atrodė lyg ir… prasikaltęs.
– Moterį?
Jis linktelėjo patvirtindamas.
Nikolė nesuprato. Baisus čia daiktas? Na, kažką sutiko. Tai gerai.
– Reikėjo kur nors pakviesti.
– Ką? – Vajatas atsitiesė ir įsispoksojo į ją. – Tu ne… – Jis vėl pasilenkė prie jos. – Neturiu omenyje, kad sutikau moterį ir ji krito man į akį. Tai buvo moteris, kurios ten nesitikėjau pamatyti.
– Gal tai dėl operacijos ir viso kito, bet niekaip nesuprantu, apie ką čia kalbi.
– Aš sutikau Klerę.
Kokią Klerę? Dar nespėjusi paklausti, Nikolė jau žinojo atsakymą. Jos seserį Klerę. Tobulybę, gražuolę princesę. Muzikantę, solistę. Keliautoją po pasaulį. Turtingą kalę. Savanaudę, savimylą, lėkštą, žiaurią bjaurybę seserį.
– Negali būti, – sumurmėjo užsimerkusi. Ir nusprendė, kad bus geriau pamiegoti. Kol ji miegos, viskas savaime išsispręs.
– Matyt, Džesė paskambino ir pasakė apie tavo operaciją, ji dėl to ir atskrido. Nikolė atsimerkė.
– Ką?
– Ji atskrido ir yra pasirengusi tau padėti.
Jeigu nebūtų tokia sutrikusi ir apsnūdusi nuo vaistų, Nikolė būtų nusijuokusi.
– Padėti? Ji nori padėti? Kur, po galais, buvo pastaruosius dvidešimt dvejus metus? Kur ji buvo, kai aš iš paskutiniųjų plėšiausi, nes reikėjo auginti Džesę ir prižiūrėti kepyklą? Kur buvo, kai mama mus paliko, kad galėtų būti šalia jos, o paskui mirė? Kur buvo, kai mirė tėtis? Ar nors kartą parodė akis? Negaliu patikėti.
Tegul apsisuka ir mauna iš čia. Tegul neša firminiais drabužiais aptemptą užpakalį iš mūsų miesto ir grįžta į savo kokteilių vakarėlių ar kitokių pramogų pilną gyvenimą… – Nikolė pamėgino atsisėsti, tačiau pervėrė aštrus skausmas ir ji sudejavo. Tada užsimerkusi susmuko atgal. Klerė čia? Ar dėl to, kad jos, Nikolės, gyvenimas dar ne visai sumautas? – Nekenčiu jos.
– Žinau. – Vajatas spustelėjo Nikolės pirštus. – Ji įsitikinusi, kad gali tau padėti. Nikolė pamanė, jog to jau per daug.
– Aš neturiu jėgų dabar su ja susitikti. Laikyk ją atokiai. Labai prašau, Vajatai. Neleisk jos pas mane į ligoninę.
– Neleisiu, – pažadėjo jis ir pabučiavo Nikolę į kaktą.
„Geras vyrukas“, – pagalvojo ji grimzdama į miegą. Vienas iš geriausių. Kodėl jai neužteko proto jį įsimylėti? Bet ne, įsimylėjo Dru. O jis gyva bėda. Dabar dar Klerė. Kas toliau? Skėrių antplūdis?
Klerė atvažiavo pasiimti Nikolės gerokai anksčiau nei reikėjo. Dieną prieš išrašant seserį ji porą kartų suvažinėjo į ligoninę, norėdama įsidėmėti maršrutą. Vairuoti jau irgi nebebuvo taip baisu. Ne greitkelyje jautėsi netgi gana tvirtai. Šnektelėjo ir su Nikolės slaugytoja, paaiškino, kad jiedvi giminaitės ir kad ji, Klerė, norinti parvežti seserį iš ligoninės. Taip sužinojo apytikslį jos išrašymo laiką. Dabar Klerė jau buvo čia, pasirengusi padėti.
Ji stengėsi negalvoti apie Vajato žodžius, kad Nikolė nieko nežino apie jos atvykimą ir tikriausiai nesidžiaugs ją pamačiusi. Ji ne kartą skambino Džesei į mobilųjį telefoną, bet ši neatsiliepė, negana to, neatsakė nė į vieną žinutę. Kažkas čia buvo ne taip ir Klerė suvokė, kad ne šiaip nesusipratimas, kurį būtų lengva išsiaiškinti. Bent jau tokią mintį ji kalė sau į galvą kaskart, kai skrandis persiversdavo arba nežmoniškai suspausdavo krūtinę.
Išėjusi iš lifto ji tvirčiau sugniaužė rankinę ir patraukė ilgu koridoriumi. Rodyklės vedė į slaugytojų postą, bet dar jo nepriėjusi Klerė pamatė Nikolę, sėdinčią vežimėlyje ir stumiamą slaugytojos, o už jų žingsniuojantį Vajatą.
Užplūdo jausmai, Klerė sustojo ir įsistebeilijo į tiek metų nematytą seserį. Nikolė atrodė gerai, pablyškusi, bet taip ir turėjo būti. Šiaip ar taip, ką tik po operacijos. Ant marškinėlių ji vilkėjo striukę su gobtuvu ir užtrauktuku, plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Klerė instinktyviai pasijuto per puošniai apsirengusi.
– Nikole, – sušnabždėjo ji užlieta neapsakomo džiaugsmo. Jos vėl kartu. Pagaliau.
– Tai šūdas, – burbtelėjo Nikolė. – Ar galiu paprašyti dar vaistų?
– Čia jūsų sesuo? – paklausė slaugytoja. – Atrodote labai panašios. Kaip dvynės.
– Neidentiškos, bet negadinkite man nuotaikos ir daugiau nekalbėkite apie tai, – nukirto Nikolė.
– Aš ja pasirūpinsiu, – spustelėjęs Nikolei petį tarė Vajatas ir patraukė link Klerės. – Ką jūs čia veikiate? Juk liepiau neiti į ligoninę.
Nekreipdama dėmesio į Vajatą ir sarkastiškus sesers žodžius Klerė pribėgo ir atsitūpė priešais Nikolės vežimėlį. Norėjo apkabinti, bet bijojo sukelti skausmo. Todėl tik palietė jos ranką ir nusišypsojo žiūrėdama į akis.
– Atrodai puikiai. Kaip jautiesi?
Nikolė įsistebeilijo į seserį.
– Jaučiuosi taip, lyg iš manęs būtų išplėštas vienas organas. O ką tu čia veiki?
– Parvešiu tave namo.
– Ne, neparvešite, – užprotestavo Vajatas. – Tam čia esu aš.
– O ką veiki Sietle? – paklausė Nikolė. – Būk gera, pasakyk, kad užsukai trumpam, tik porai valandų.
– Išgirdau