Saldžios svajos. Susan MalleryЧитать онлайн книгу.
nurimkite. Aš negerai pasielgiau. Žinojau, jog negražu vogti, bet vis tiek vogiau. Jūs vis kartojate, kad mes turime įprasti atsakyti už savo poelgius. Šis atvejis kaip tik toks. – Vaikinukas pasisuko į Nikolę, bet tuoj nuleido žvilgsnį į grindis. – Ne pasiteisinimas, kad neturėjau pinigų. Nereikėjo taip elgtis. Bijojau nuvilti komandą. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Labai atsiprašau, ponia Keis.
Nikolei nepatiko ją apėmęs noras juo tikėti. Raulis atrodė be galo nelaimingas. Ji perspėjo save, kad būtų atsargi – ši dviejų vyriškių komanda tikriausiai bando ją apmulkinti, tačiau vidinis balsas kuždėjo, kad vaikinas sako tiesą. Jis prisivirė košės ir dabar gailisi.
Ji svarstė, ką daryti. Kadangi vogti – negerai, nenorėjo taip lengvai leisti Rauliui eiti su šiuo ponu Stipruoliu. Juk berniukas nekaltas, kad jo treneris mergininkas, ko gero, buvęs apatinių drabužių demonstruotojas, dar ir sportininkas.
Suprasdama, jog kitą rytą atėjusi čia ir neradusi šio vaikino ji nekęs pati savęs, Nikolė vis tiek tarė:
– Siūlau tau sandorį. Galėsi atidirbti už tai, ką mėginai pavogti. Lauksiu tavęs čia rytoj šeštą valandą
ryto.
Pirmą kartą nuo tada, kai buvo sugautas, Raulis pažvelgė į ją. Tai, kas blykstelėjo tamsiose jo akyse, buvo panašu į viltį.
– Tikrai?
– Taip. Bet jeigu nepasirodysi, sugausiu tave kaip šunį, tada pasigailėsi, kad gimei. Sutarta?
Raulis išsišiepė. Nikolė atsiduso. Po kelerių metų šiam berniukui atsispirti bus taip pat sunku kaip ir jo treneriui. Argi tai teisinga?
– Aš lauksiu, – tarė ji. – Atvažiuosiu labai anksti.
– Tikrai ateisiu.
Hokas pasisuko į ją.
– O dabar gal jis jau gali palaukti manęs automobilyje?
– Žinoma.
Aišku, treneris Hokinsas taip pat galėjo eiti savo keliais. Jie neturėjo ką pasakyti vienas kitam.
Nikolė pažvelgė į jį ir norėjo pasitrinti akis. Gal taip nutiko tik dėl šviesos, bet būtų galėjusi prisiekti, kad vyras tapo dar žavingesnis. Todėl ji vėl susierzino.
Hokas nužvelgė jį spoksančią moterį. Ji priminė jam beglobę katę, kurią prieš kelerius metus parsinešė duktė. Purkštaujančią ir įžūlią.
Nikolė buvo praktiška. Apie tai bylojo tamsus džinsinis sijonas iki kelių ir paprasta palaidinė, veidas be menkiausio makiažo ir tai, kad ilgiems šviesiems plaukams ji negaišo laiko, o rišo juos į arklio uodegą. Ne iš tų moterų, kurioms lengva padaryti įspūdį. Tačiau jam tai nerūpėjo.
– Ačiū, – tarė jai Hokas. – Neprivalėjote to daryti.
– Jūs teisus. Neprivalėjau. Ir suprantu, kad turėsiu apgailestauti, kam leidau jam taip lengvai išsisukti.
Jos žydrose akyse spindėjo susierzinimas. Atrodė taip, lyg norėtų kam nors trenkti. Hokas jau ketino paraginti, tegul trenkia jam – neįstengtų jo sužaloti, bet susilaikė – dar pagalvos, kad jis iš jos tyčiojasi. Na, taip ir būtų… šiek tiek.
– Be reikalo taip kalbate. Raulis puikus vaikinas. Labai gabus… gali daug pasiekti.
– Ar tik nemanote, kad jis panašus į jus?
Hokas išsišiepė.
– Taip ir yra.
– Visi jūs vienodi, – burbtelėjo Nikolė žiūrėdama į laikrodį. – Ar jums niekur nereikia eiti?
– Į treniruotę. Vaikinai laukia. – Jis išsitraukė piniginę. – Kiek esu skolingas už spurgas?
Nikolė suraukė antakius.
– Negi negirdėjote? Raulis žada atsilyginti už jas sunkiu darbu. Bent jau aš to tikiuosi.
– Bet man vis tiek reikia šešiasdešimt spurgų komandai.
Nikolė pasisuko į darbuotoją prie kasos aparato.
– Mege, gal atneštum treneriui spurgų, kad jis pagaliau galėtų eiti iš čia?
Hokas atsitūpęs surinko pabirusias spurgas.
– Stengiatės manęs atsikratyti?
– Jums taip atrodo?
– Bet juk aš esu geriausia, kas jums šiandien pasitaikė.
– Detales dėliosiu vėliau, gali būti, kad jūs atsidursite pačiame centre.
Hokas nusijuokė.
– O su jumis nelengva.
– Tai pirma protinga mintis, kurią iš jūsų išgirdau.
Jis padėjo spurgas ir sulamdytus maišelius ant stalelio.
– Aš gana protingas, Nikole.
– Jei kasdien tai kartosite sau, kada nors gal taip ir bus.
Jis ramiai žvelgė į ją ir galiausiai Nikolė pasijuto nesmagiai.
– Kodėl jūs taip stengiatės pajusti man priešiškumą? – paklausė Hokas. – Ar aš jus gąsdinu?
– Aš… Jūs… Gal geriau eikite.
Ji nusisuko ir pasiramsčiuodama lazdele nuklibikščiavo prie kepyklos durų.
– Nebebandysite man įgelti?! – šūktelėjo jis pavymui. – Ar tai reiškia, kad aš nugalėjau?
Nikolė atsigręžė ir piktai dėbtelėjo į jį.
– Ne viską gyvenime lemia laimėjimai ar pralaimėjimai.
– Aišku, kad viską.
Nikolė sugriežė dantimis.
– Dinkite iš čia.
– Dingstu, nes vaikinai laukia. Bet dar sugrįšiu.
– Nesivarginkite.
– Anoks čia vargas. Bus visai smagu.
Jis išėjo į kiemą ir pasišvilpaudamas nužingsniavo prie automobilio, kurį buvo palikęs priešais kepyklą.
Hokui toptelėjo, kad Nikolė nemėgsta, kai paskutinį žodį taria ne ji. Įpratusi kontroliuoti padėtį ir elgtis taip, kaip jai atrodo geriau. Futbolas jį išmokė daugybės dalykų. Kartais komanda per daug pasitiki savimi, yra įsitikinusi, kad ką nors daro geriau už priešininką. Jeigu mėgini įrodyti, jog taip nėra, žaidėjai priešinasi. Tas pats ir su moterimis. Ypač su jomis.
„Diena prasidėjo puikiai“, – pagalvojo Hokas ir atidavęs spurgas Rauliui užvedė variklį. Netikėtai prieš akis atsivėrė daugybė galimybių.
– Kaip ji tau? – paklausė Klerė.
Nikolė ir toliau rausėsi po drabužius ant lentynos.
– Nieko gero.
– Kodėl? Man regis, puiki.
– Aha.
– Tu net nepažvelgei.
Nikolė užgniaužė šypseną.
– Man nereikia žiūrėti. Ir taip žinau, kad tau netinka.
– Iš kur žinai?
– Per tris nėštumo mėnesius priaugai tik penkis svarus. Tau dar nereikia drabužių nėščiosioms.
– Vis tiek noriu ką nors nusipirkti.
– Nupirk antklodėlę naujagimiui.
– Aš noriu kokio drabužio.
Nikolė pakėlė akis ir sunkiai atsiduso pamačiusi seserį stovinčią prieš veidrodį