Saldžios svajos. Susan MalleryЧитать онлайн книгу.
mano treneris.
„Tai dar nieko nereiškia“, – pagalvojo Nikolė. Kaip gali vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo komandos treneris suprasti, kad kuris nors jo žaidėjas taps profesionalu? Tikriausiai niekas negali.
– Jūs nežinote, kas jis toks, – netikėtai pareiškė vaikinas kiek sutrikęs. – Net neįsivaizduojate.
Pasijutusi nesmagiai Nikolė gūžtelėjo pečiais.
– Jis tavo treneris. – Norėjo dar pridurti, kad Hokas – karštas vyrukas, bet tai būtų ne į temą.
– Jis Erikas Hokinsas. Aštuonerius metus žaidė profesionalų komandoje ir pasitraukė būdamas karjeros viršūnėje. Jis legenda.
Nikolė negalėjo patikėti.
– Jam pasisekė, – mestelėjo ji.
– Jis pats geriausias. Jam nereikia dirbti dėl pinigų. O treniruoja mūsų komandą dėl to, kad dievina amerikietiškąjį futbolą ir nori būti naudingas.
Nikolė stengėsi nuslopinti žiovulį. Raulio ugninga kalba atrodė nenatūrali. Ko gero, vaikinas ją daugybę kartų buvo girdėjęs iš paties legendinio trenerio.
– Buvo įdomu sužinoti, – tarė Nikolė ir išsitraukusi iš užpakalinės džinsų kišenės keturiasdešimt dolerių ištiesė vaikinukui. – Štai, paimk.
Jis neėmė pinigų.
– Jūs neturite man mokėti.
– Žinoma, kad turiu. Kol nepasirašėme darbo sutarties, tu oficialiai čia nedirbi. Todėl šįkart paimk taip. O netrukus įtrauksime tave į darbo laiko apskaitos tabelį ir pradėsi gauti algą.
Raulis vis tiek laikė užsikišęs rankas už nugaros.
– Aš dirbau norėdamas atsilyginti už spurgas, kurias pavogiau.
– Faktiškai net neišsinešei jų per duris. Žinai, tau nelabai sekasi vogti. – Pamačiusi, kad jis nesišypso, Nikolė atsiduso. – Klausyk, šiandien sunkiai dirbai. Aš tai vertinu. Šiuos pinigus tu užsidirbai. Paimk juos, antraip aš pasiusiu, o tada, patikėk manimi, pasigailėsi, kad manęs nepaklausei.
Raulis ištiesė ranką ir paėmė banknotus.
– Manote, kad esate griežta, bet aš jūsų nė kiek nebijau.
Tai išgirdusi Nikolė vos nenusikvatojo.
– Truputį palauk, vaikine. Tu dar pamatysi.
Nikolė nusivedė Raulį prie kepyklos durų, kur buvo sukrauti vakarykščiai kepiniai, ir prikrovė jam du krepšius tešlainių ir kitokių gėrybių.
– Neprivalote man viso šito duoti, – tarė vaikinas, ilgesingai žvelgdamas, kaip pusė tuzino bandelių nukeliauja į krepšį.
– Tau šiek tiek papildomų kalorijų nepakenks. Juk sakiau – čia likučiai.
– Gal dar ko nors liko?
Šito klausė ne Raulis. Nikolei nereikėjo atsisukti, ji iškart pažino balsą. Kadangi galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kūnas maloniai užkaito.
Ji atsitiesė, susikaupė stengdamasi atsispirti tokiam poveikiui, ir atsisuko. Žinoma, pamatė Hoką, kuris stovėjo ir šypsojosi jausminga šypsena, sakančia: „Juk žinai, kad manęs nori.“
Apsirengęs buvo šiek tiek daugiau nei vakar. Šortai buvo ilgesni, o marškinėliai dengė visą krūtinę ir pilvą. Teoriškai tai jos smegenys turėjo veikti sklandžiau. Faktiškai ji pasijuto šiek tiek nusivylusi.
– Ko norite? – paklausė Nikolė nesirūpindama, kad jos žodžiai skamba kiek atžariai.
– Įdomus klausimas, – sumurmėjo Hokas, tada mirktelėjo Rauliui. – Atvykau pažiūrėti, kaip mano žvaigždei sekasi dirbti. Jis kaip reikiant padarė jums įspūdį, ar ne?
Nikolė pasijuto užspeista į kampą. Jai tikrai patiko Raulis, džiaugėsi galėdama pasiūlyti jam darbą. Bet pasirodžius Hokui kažkodėl dingo noras kalbėti, galvoje sukosi viena mintis – kuo greičiau juo atsikratyti.
– Rauliui gerai sekėsi, – tarė Nikolė duodama Rauliui krepšius. Išsigandusi, kad gali pamatyti vaikino akyse nusivylimą, pridūrė: – Galima sakyti, tiesiog puikiai.
– Taip ir maniau.
– Jūsų nuomonė šiuo atveju nelabai svarbi. Suprasdama, kad toks požiūris jums gana neįprastas, tikriausiai turėčiau duoti laiko apie tai pagalvoti.
Hokas nusijuokė.
– Rauli, nekiurksok čia. Po poros valandų pasimatysime treniruotėje.
Vaikinas linktelėjęs pasišalino. Nikolė stebėjo jį išeinantį, nes tik taip ištvėrė neįsispoksojusi į Hoką. Tas vyras veikė ją kaip katžolė katę.
Kai juodu liko vieni, Nikolė staiga suvokė nebežinanti, ką daryti. Troško įjungti atbulinę pavarą arba pulti Hokui į glėbį. Rankos juokingai karojo prie šonų. Būtų susikryžiavusi ant krūtinės, bet pabijojo, kad gali atrodyti pernelyg priešiškai nusiteikusi.
Tai buvo bjauru. Kažkoks vyras privertė ją jaustis it nesavame kailyje.
– Jums išvis nėra ką čia veikti, – išspaudė ji.
– Norėjau padėkoti, kad suteikėte Rauliui progą pasitaisyti, – tarė Hokas nejučia priartėjęs, nors atrodė, kad nė nekrustelėjo.
„Atsirado gudruolis“, – niūriai pagalvojo Nikolė.
– Jis dirbo negailėdamas jėgų. Dabar tai retai pasitaiko. Todėl pasiūliau jam darbą.
Hokas kilstelėjo antakį.
– Jis tikrai padarė jums įspūdį.
– Jam reikia darbo, o man – darbininko. Per daug to nesureikšminkite.
Atrodė, kad jo tamsios akys veria Nikolę iki pat širdies gelmių.
– Norite, kad žmonės laikytų jus kieta?
– Aš ir esu kieta.
– Turite auksinę širdį.
Nikolė įsitempė.
– Galėjau pasirūpinti, kad šiuo metu jūsų žaidėjas jau trintų kalėjimo suolą. Jeigu jis šiandien būtų nepasirodęs, taip būčiau ir padariusi. Dirbu čia daug metų ir žinau, ką darau.
– Ar jums patinka tai, ką darote?
– Žinoma, – negalvodama atšovė Nikolė, nes ji visada taip atsakydavo į tokį klausimą. Kepykloje jai teko pradėti dirbti nuo aštuonerių ar devynerių metų. Tai buvo savaime suprantama… visi to tikėjosi. Jos gyvenimas buvo paprastas, be staigmenų. Bent gerų tai tikrai jau seniai nepasitaikė.
Pala. O Klerė? Atgaivinti santykiai su seserimi – tikrai geras dalykas. Matant, kaip Klerė beprotiškai įsimylėjo, pradėjo lauktis kūdikio, susižadėjo ir surado tikrą laimę, jos širdis irgi šiek tiek atitirpo, ji labai džiaugėsi. O ar galėjo būti kitaip?
– Žemė kviečia Nikolę.
Ji sumirksėjo ir atitokusi pamatė Hoką, kuris stovėjo gerokai per arti.
– Buvote kažkur nuklydusi, – tarė jis.
– Tikriausiai taip nutiko pirmą kartą, – mestelėjo Nikolė. – Moteris net aštuntadalį sekundės buvo sutelkusi dėmesį ne į jus.
– Sakysite, man įmanoma atsispirti?
– Aš galiu.
– Netikiu. Man regis, aš jus dominu.
Jeigu ji būtų galėjusi atlaikyti jo žvilgsnį bent penkias sekundes ir nepradėti inkšti, būtų čiupusi kokį kietą daiktą