Viskas arba nieko. Linda HowardЧитать онлайн книгу.
prisigerinti moterims, tad nesitikėjo sunkumų ir šįkart. Visų, išskyrus kelis vyriausybės pareigūnus, akyse jis tebuvo labai turtingas verslininkas, jei moteris yra tokia sumani, kaip jis įtarė, netruks įžvelgti suartėjimo naudą – ne tik dėl to, ką jis gali jai suteikti, bet ir dėl informacijos, kurią tikėsis iš jo išpešti. Jai labiausiai tiktų vasaros romanas, Robertas būtent tai ir ketino pasiūlyti.
– Gal jums reikėtų užsukti į Lankytojų centrą, – patarė Evė.
– Galbūt, – sumurmėjo Robertas. – Tačiau man sakė, kad jūs galite padėti.
– Gal ir galiu, – numykė Evė. Ji aiškiai nenorėjo skirti laiko kokioms nors paslaugoms. – Ką jūs norite sužinoti?
– Aš atvažiavau ilgų atostogų – liksiu iki vasaros pabaigos, – pasakė Robertas. – Ketinu išsinuomoti vietą kateriui ir slipą, taip pat norėčiau, kad kas nors aprodytų ežerą. Girdėjau, jūs puikiai pažįstate apylinkes.
Evė atsigręžė ir pažvelgė į Robertą iš padilbų.
– Tiesa, bet aš nedirbu gide. Galiu padėti jums tik dėl katerio.
Vos pamačiusi jį Evė pasistatė apsauginę sieną ir nė nemanė jam pagelbėti. Robertas apdovanojo ją švelnia šypsena, kuria jau daug metų ramino nervingas moteris.
– Suprantu. Jūs manęs nepažįstate.
Robertas pastebėjo nevalingą Evės reakciją į jo šypseną – jos vyzdžiai išsiplėtė. Atrodė neapsisprendžianti.
– Ne dėl to. Nepažįstu daugybės savo klientų.
– Kiek žinau, gidams mokama po šimtą dolerių už dieną, neskaitant išlaidų. Mielai sumokėsiu dvigubai daugiau.
– Pone Kenonai, pinigai čia niekuo dėti. Aš neturiu laiko.
Robertas suprato, kad dabar ją paspaudęs nieko nepeštų, o jam reikėjo daugybę faktų sudėlioti į vietas, prieš pradedant ją persekioti. Jis pasiekė, kad Evė jo nepamirštų – pirmam susitikimui pakaks.
– Gal galėtumėte rekomenduoti man gidą? – pasiteiravo Robertas ir pastebėjo, kaip Evė mažumėlę atsipalaidavo.
Ji išpyškino kelis vardus, Robertas įsidėjo juos į galvą, nes išties ketino išžvalgyti upę. Paskui Evė pasiūlė:
– Gal norėtumėte apžiūrėti šiuo metu laisvas katerių vietas?
– Taip, žinoma. – Tai buvo galimybė apžiūrėti ir jos saugumo sistemą.
Evė pasiėmė belaidį telefoną, prisisegė jį prie diržo ir išlindo iš už pertvaros. Robertas nusekė iš paskos per žingsnį atsilikęs; jo žvilgsnis iš po primerktų vokų slydo apvaliais Evės klubais ir širdies formos užpakaliu, kurį išryškino aptempti džinsai. Saulės išblukintas pakaušis buvo jam sulig pečiais. Pagalvojus apie savo delnus jai ant užpakalio, Robertui užkaito kraujas ir ėmė tvinkčioti gyslos. Teko labai pasistengti, norint išmesti iš galvos šios minties pakurstytus vaizdus.
– Palikote kontorą be priežiūros? – paklausė Robertas jiems žingsniuojant prieplauka. Nuo vandens atsispindintys saulės spinduliai akino, tad jis vėl užsidėjo saulės akinius. Tvyrojo neįtikėtinas karštis, tarsi pirtyje.
– Matau iš prieplaukos, jei kas nors atvažiuoja, – atsakė Evė.
– Kiek dar žmonių čia dirba?
Evė smalsiai dirstelėjo į Robertą, lyg stebėtųsi, kodėl jam rūpi.
– Turiu mechaniką, dar vaikinuką, kuris vasarą pakeičia mane kontoroje rytais, o mokslo metais – po pietų.
– Kiek valandų per dieną dirbate?
– Atidarome šeštą ryto ir dirbame iki aštuntos vakaro.
– Ilga diena.
– Ne taip ir blogai. Žiemą atidarau aštuntą ryto ir uždarau penktą.
Keturios prieplaukos buvo pridengtos, dauguma vietų užimta. Ramiame vandenyje sūpavosi įvairiausi laiveliai: gyventi pritaikytos valtys, dideli motorlaiviai, pontoninės valtys, motorinės valtys, pritaikytos vandens slidinėjimui, ir burlaiviai. Keturios pridengtos prieplaukos driekėsi kairėje, įėjimą sergėjo užrakinti vartai. Dešinėje buvo dvi atviros bendro naudojimo prieplaukos. Nuomojamos valtys rikiavosi pirmoje eilėje prie stabilios prieplaukos, esančios arčiausiai kontoros.
Evė atrakino vartus ir jie žengė ant plūduriuojančios prieplaukos, kuri švelniai suposi ant vandens. Ji tylėdama vedė Robertą pro valčių eiles, rodydama, kurios vietos laisvos. Galiausiai paklausė:
– Kokio dydžio jūsų kateris?
Robertas dar sykį žaibiškai apsisprendė.
– Ketinu pirkti mažą. Greitaeigį katerį, ne didžiulį motorlaivį. Ar galite rekomenduoti gerą vietinį pardavėją?
Evė vėl nužvelgė jį iš padilbų, bet žvaliu tonu ištarė:
– Miestelyje yra keletas valčių pardavėjų. Nebus sunku rasti, ko norite. – Tada ji pasuko atgal į kontorą, tvirtai ir grakščiai žingsniuodama šokčiojančia prieplauka.
Robertas nusekė iš paskos, gėrėdamasis vaizdu nė kiek ne mažiau nei anksčiau. Ji greičiausiai mano jo atsikračiusi, bet to tikrai nebus. Robertą apėmęs pyktis pramaišiui su nekantrumu virto kunkuliuojančia agresija, kuri labiau nei bet kada sužadino budrumą ir nervus. Evė sumokės už tai, kad vogė iš jo, ir sumokės įvairiais būdais.
– Ar pavakarieniautumėte su manimi šįvakar? – paklausė Robertas, nutaisęs abejingą toną. Evė sustojo kaip įbesta ir jis atsitrenkė į ją. Robertas galėjo sustoti anksčiau, tačiau tyčia leido sau įsirėžti į Evę. Ji susvirduliavo netekusi pusiausvyros, Robertas sugriebė ją už juosmens ir atrėmė nugara į save, kol Evė atgaus savitvardą. Jis pajuto ją nukrėtusį šiurpą ir mėgavosi Evės šiluma ir gundančiu kūnu, kurį jautė delnais, šlaunimis, strėnomis ir pilvu. – Atsiprašau, – smagiai pratarė jis. – Nežinojau, kad vakarienė su manimi jus taip išgąsdins.
Evė turėjo apsispręsti, kaip elgtis. Galėjo išsprūsti iš subtiliai erotiško jo glėbio. Arba sutikti su pasiūlymu ir atsigręžti į jį. Turėjo skubiai patikinti, kad kvietimas jos visai neišgąsdino ir, tai įrodydama, jį priimti. Bet ji nepadarė nieko panašaus. Tik stovėjo sukrėsta, tarsi paralyžiuota jo rankų ant savo juosmens. Užsitęsusi tyla ėmė nervinti. Evė vėl sudrebėjo, jausmingas judesys privertė jį stipriau sugniaužti rankas, o vyrišką pasididžiavimą – įsitempti ir pakilti. Kodėl ji nejuda ir nieko nesako?
– Eve? – sumurmėjo Robertas.
– Ne, – nukirto Evė, jos balsas gergždė labiau nei įprastai. Ji išsivadavo iš Roberto rankų. – Atleiskite, bet negaliu su jumis pavakarieniauti.
Į prieplauką lėtai įplaukė valtis, Robertas stebėjo, kaip Evė pasuko auksaplaukę galvą, o atpažinus klientą veidą nutvieskė šypsena. Roberto krūtinę pervėrė aitrus įtūžis, kad ji taip lengvai šypsosi kitiems, o į jį vargiai žvilgteli.
Evė pakėlė ranką pamoti, Robertas sukrėstas įsistebeilijo į dailią jos plaštaką.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно