Kito karto gali ir nebūti. Sarah MorganЧитать онлайн книгу.
kiek ir aš joms.
Netekusi vilties Marija palingavo galvą ir paėmė nuo stalo du tuščius kavos puodelius.
– Aplink sukasi šitiek moterų, nejaugi nerandate tokios, su kuria norėtumėte gyventi? Turite viską, išskyrus viena. Asmeninis jūsų gyvenimas nevykęs.
– Atvirkščiai – asmeninis mano gyvenimas netgi labai vykęs.
– Draugystei to per maža.
– Pakanka karšto, dažno, neįpareigojančio sekso. – Vyras šyptelėjo, pamatęs nustebusį žvilgsnį. – Renkuosi moteris, kurioms reikia to paties.
– Jus gali išgelbėti tik meilė.
Meilė?
Stefanas nenorėjo nė girdėti. Nukėlė kojas nuo stalo.
– Gal pasikeitė jūsų pareigos, o aš nepastebėjau? Ar išleistas koks naujas Europos Sąjungos darbo įstatymas, kuriame nurodyta rūpintis ir asmeniniu mano gyvenimu?
– Ką gi. Užuomina aiški. Tai ne mano reikalas. Išvis nesuprantu, kodėl jumis rūpinuosi. – Sekretorės rankose džerkštelėjo puodeliai, ji klupdama išlėkė pro duris, bet netrukus grįžo. – Pas jus atėjo. Gal ši moteris sugebės įtikinti, kad elgtumėtės žmoniškai.
– Moteris? Ar nebuvo sutarta, kad klientus priimsiu nuo dešimtos valandos?
– Ši moteris neužsirašiusi, bet nepatogu ją išprašyti.
– Kodėl nepatogu? Tam ir esate pasamdyta, kad kaip drakonas saugotumėte mano duris.
– Kai reikia, galiu būti ir drakonas, bet tik ne tada, kai prašosi vienuolė.
– Vienuolė? Gal juokaujate.
– Sako turinti skubiai kažką aptarti.
Stefanas kreivai šyptelėjo.
– Jei ruošiasi gelbėti mano sielą, pasakykite, kad pavėlavo.
– Nesakysiu. Nė neišmanau, kaip su ja kalbėtis.
– Tarkite kelis žodžius, tik nepamirškite pridurti ne ir išeik.
Marija atsitiesė.
– Negaliu išvaryti vienuolės. Nenoriu, kad sąžinę graužtų tokia nuodėmė.
Stefanas, daug metų pamiršęs, kad ir pats turi sąžinę, supyko.
– Negi esate tokia lengvatikė. O gal ji tik apsimeta?
– Puikiai žinau, kaip elgiasi tikros vienuolės. Jūs cinikas, ir tai garbės nedaro.
– Atvirkščiai. Tik todėl, kad esu cinikas, puikiai tvarkausi daug metų, ir toliau toks būsiu – nors jums tai nepatinka.
– Atleiskite, bet negaliu pranešti vienuolei, kad atsisakote pasimatyti. Juolab kad ji maloniai šypsosi. – Marija akimirką užsisvajojo, bet netrukus veriamai pažiūrėjo į jį. – Pats ir liepkite, kad išeitų.
– Puiku. Kvieskite vidun. O jums siūlau nužingsniuoti iki artimiausio kostiumų nuomos punkto, kad įsitikintumėte, kaip lengva išsinuomoti vienuolės abitą.
Džiaugdamasi, kad išvengė nemalonios pareigos, Marija dingo už durų, o Stefanas staiga suirzo, pagalvojęs apie susitikimą, kuris neatneš jokios naudos.
Pyktis dar labiau sustiprėjo, kai kabineto tarpduryje išdygo juodu abitu apsirengusi vienuolė. Ji buvo gležno sudėjimo, tai jis matė net per drabužius, tačiau buvo nuleidusi galvą, tad išbalusį veidą tarp baltų ir juodų klosčių matė tik trumpą akimirką.
Nesujaudintas pamaldžios laikysenos, Stefanas atsidrėbė kėdėje ir atidžiai nužiūrėjo nelauktą lankytoją.
– Jei tikitės, kad atliksiu išpažintį, žinokite, jog po valandos turiu susitikimą ir per mažai laiko išsipasakoti nuodėmes, kurias padariau per gyvenimą. Kita vertus, jei prašysite pinigų, pranešu, kad labdarą tvarko bendrovės teisininkai. Aš tik rūpinuosi, kaip uždirbti pinigų. Galimybę juos leisti suteikiu kitiems žmonėms.
Tonas, kuriuo jis kalbėjo, būtų privertęs bet kurį žmogų sprukti pro duris, bet viešnia jas uždarė, kad juodu liktų vieni.
– Be reikalo užtrenkėte duris, – kirto Stefanas lediniu balsu, – netrukus vėl teks atsidaryti. Nežinau, ko siekiate šitokiu savo…
Vyras staiga nutilo, nes vienuolė nusmaukė gobtuvą, ir auksu žėrintys plaukai lengvomis garbanomis išdriko ant juodo abito.
– Aš ne vienuolė, pone Ziakai.
Ji kalbėjo tyliai, sunkiai alsuodama, ir Stefanui dingtelėjo, kad šį nuostabų balsą norėtų išgirsti miegamajame, tačiau nepajėgė jos ten įsivaizduoti vienuolės drabužiais.
– Iškart supratau, – tarė Stefanas tęsdamas žodžius, neatitraukdamas akių nuo įstabaus grožio plaukų, – bet mano griežtoji sekretorė tuo patikėjo, taigi šį kartą laimėjote jūs. – Jis kažin kodėl susierzino, kad Mariją šitaip lengva apgauti. – Moterys, norėdamos su manimi susitikti, griebiasi visokių priemonių, bet nepamenu, kad kuri nors būtų nusižeminusi iki vienuolės vaidmens.
– Aš ir nevaidinu. Tik norėjau nekristi niekam į akis.
– Deja, šiame Atėnų rajone, kuriame yra daug verslo bendrovių, po vienuolės drabužiais sunku pasislėpti. Jie traukia dėmesį ne mažiau negu pingvinas Sacharoje. Kitą kartą, kad neišsiskirtumėte iš minios, patariu vilkėti kostiumėlį.
– Bijojau, kad manęs kas neatpažintų. – Ji neramiai žvilgtelėjo į didžiulius biuro langų stiklus ir po minutėlės, nedrąsiai priėjusi arčiau, pažvelgė į apačioje plytintį miestą, sukeldama dar didesnį vyro susierzinimą.
Nuo ko mergina slepiasi? Kas ji tokia? Gal kokio žymaus žmogaus žmona?
Veidas kažkur matytas. Neprisiminė, tad pamėgino įsivaizduoti ją nuogą, norėdamas atpažinti, tačiau išrengti vienuolę, nors tik mintyse, net ir jam nepakako vaizduotės.
– Su ištekėjusiomis moterimis nemiegu, taigi šitaip išradingai slapstotės ne dėl šeimyninių priežasčių. Ar mudu pažįstami? Jei taip, turite man priminti. – Paskatindamas kilstelėjo antakį. – Kur? Kada? Prisipažįstu, sunkiai įsimenu vardus.
Viešnia nenoromis atitraukė žvilgsnį nuo lango ir atidžiai pasižiūrėjo į jį žaliomis atviromis akimis.
– Kur ir kada – kas?
Stefanas nemėgo slapukauti, o diskretiškumą apskritai manė esant dėmesio nevertu būdo bruožu, todėl buvo stačiokiškas.
– Kur ir kada mylėjomės? Neabejoju, kad buvo nuostabu, deja, smulkmenų neprisimenu.
Ji piktai sušnypštė.
– Aš su jumis nesimylėjau!
– Ar jūs įsitikinusi?
Mergina nenuleido žalių akių.
– Jei žmonės kalba teisybę, pone Ziakai, sekso su jumis neįmanoma pamiršti. Gal iš tikrųjų man kas nors iškrito iš galvos?
Susidomėjęs labiau, negu ketino, Stefanas atsilošė kėdėje.
– Regis, žinote apie mane daug daugiau negu aš apie jus. Todėl ir klausiu: kokiu tikslu čia atėjote?
– Pats liepėte ateiti ir susitikti su jumis po penkerių metų. Penkeri metai jau pralėkė. Tiesą sakant, baigėsi aną savaitę. Jūs buvote man malonus. Vienintelis žmogus, kuris maloniai su manimi elgėsi.
Ilgesio gaidelės, kurias jis išgirdo balse, privertė sunerimti. Stefanas iš tolo lenkdavosi pažeidžiamų žmonių – juos atpažindavo per šimtą žingsnių – ir balsas tapo atšiaurus.
– Matyt,