Meilė nėra paprasta. Kelly HunterЧитать онлайн книгу.
toks ir buvo judviejų planas. Džaredai, prisiekiu, jeigu dar kada nors nutversiu tave kišantis į mano meilės reikalus, ir tavuosius paversiu pragaru. Nepasigailėsiu ir tavęs, – žiūrėdama į Adrianą pridūrė Lena.
– Manieji ir taip gyvas pragaras, – sumurmėjo šis priversdamas bičiulį prunkštelėti. Tarp jų vėl įvyko trumpas apsikeitimas nebyliomis frazėmis, dėl kurių Lena antrąkart pasijuto palikta nuošalėje. Tokie pasikalbėjimai tarp jų vykdavo gana dažnai, bet paprastai tai jai nekėlė problemų. Šiandien buvo kitaip.
– Dieve šventas, gal paliksite mane ramybėje?
– Tikrai, Trigai, – piktdžiugiškai tarė Džaredas. – Palikime ją ramybėje.
– Jeigu šią popietę eisime plaukioti banglentėm, prisiekiu, nuskandinsiu tave, – atkirto ką tik naują pravardę gavęs Adrianas.
Bičiulis jam draugiškai sprigtelėjo.
– Jau imate glamonėtis? – pasipiktino Lena. – Gal galėtumėte tai daryti kur nors kitur? Bandau susitelkti į namų darbus, – svarus argumentas jos naudai. Nelaimei, brolio dėmesys nukrypo į vadovėlius.
– Nuo kada tau reikalinga pagalba atliekant matematikos užduotis? – paklausė jis.
– Nuo tada, kai užduotys ėmė sunkėti. Kas per kvailas klausimas?
– Tu rimtai? Tikrai nebesusitvarkai su paprasčiausiomis trigonometrijos užduotimis?
– Štai kodėl manau, kad nesu šimtu procentų savo tėvų vaikas, – pasakė Lena Adrianui. – Veikiausiai mano tėvas buvo pieno išnešiotojas.
– Tai jau tikrai, mieloji. Bet ištvermės tau netrūksta, – atsiliepė šis. – O argi svarbu, kad trigonometrinę užduotį išsprendi keliomis sekundėmis vėliau, nei likusieji? Dėl to nuo saviškių tikrai nesiskiri.
– Na, taip, bet viską atlieku gerokai lėčiau. Ir dėl to jie manęs išsižadės. Taip nutinka visiems, kurie nesuspėja su likusiais.
– O nuo kada tu pradėjai nebespėti? – paklausė Džaredas, kuriam niekada neteko lieti prakaito, kad apskritai kur nors suspėtų. Jis visada pirmavo, visada buvo priešakyje. O Lena turėjo nuolat plušėti, kad pernelyg neatsiliktų.
Ir jai tai kainavo. Kaskart vis daugiau ir daugiau. Ji jautė, kad skirtumai tarp to, ką sugeba jos broliai ir sesuo, ir to, ką gali ji, darėsi vis ryškesni, juos skirianti praraja vis didėjo. Toks buvo prakeiksmas už laimę gimti paprastu žmogumi ypatingoje šeimoje.
– Ar išsižadėtum manęs, jeigu paskui jus nebespėčiau? – paklausė Lena brolio.
Džaredas neteko žado.
Adrianas ją stebėjo su keistai kvaila veido išraiška, kuri tarsi reiškė jį visą laiką nutuokus apie jos baimes, bet negalintį suprasti, kodėl Lena prakalbusi apie jas būtent dabar. Ir pati Lena nežinojo, kodėl prabilo apie jas dabar. Juk jai tereikėjo išspręsti paprasčiausią matematinį uždavinį.
– Pamiršk, ką sakiau, – sutrikusi pasakė ji.
– Tu neatsiliksi, – pagaliau atgavo kalbos dovaną Džaredas. – Aš tau neleisiu.
Jis tikrai nieko nesuprato.
– O gal man taip lemta? Juk aukščiau bambos neiššoksi.
– Ne, – kategoriškai paprieštaravo brolis. – Po galais. Taip kalba tik pralaimėtojai.
– Niekas nieko nepaliks užnugaryje, – raminančiai pasakė Adrianas. – Nė vienas nesame pralaimėtojas. Lena, Džaredas niekada tavęs neišsižadės. Jis tiesiog beprotiškai tave saugo. Nejaugi nematei, kaip pasiuto, kad drįsau užmesti į tave akį?
– Kurgi nematysiu, – atsakė Lena. – Bet jis saugo ne mane, o tave.
– Galbūt saugau jus abu, – įsiterpė Džaredas. – Ar tokia mintis nė vienam nešovė į galvą?
– Maksimalistas, – sumurmėjo Lena. Kai Adrianas pritariamai linktelėjo, ji nusijuokė ir įtampa ėmė sklaidytis. Taip buvo kur kas geriau.
– Gal galime grįžti prie reikalo? – paklausė ji.
– Tik jeigu apsieisi be melodramos, – atkirto brolis.
– Nori nuogų faktų? Puiku, – Lena bedė pieštuku sau į krūtinę. – Silpnaprotei reikia pagalbos atliekant matematikos namų darbus, nes ji nori eiti paplaukioti banglente. Įstrigau ties šešta užduotimi.
Štai taip Lena įsigijo du matematikos mokytojus visiems likusiems mokslo metams, o Adrianas Sinkleris užsitarnavo Trigo pravardę, kuri neturėjo nieko bendro su nutrūktgalviškumu. Net jeigu nutrūktgalviškumo1 jam ir netrūko.
Pirmas skyrius
Nelengva būti žaliai. Žaliai iš pavydo. Iš pavydo matant, kaip kiti vaikšto be pastangų ir nejaučia skausmo. Savo apmaudą Lena stengėsi tramdyti, bet pavydas retai kada vaikšto vienas – jį lydi galingi draugai, kaip antai savigaila ir aklas pyktis, o kai ir šios emocijos įsijungdavo į žaidimą, šviesioji Lenos pusė pasiduodavo be menkiausio pasipriešinimo.
Prieš devyniolika mėnesių jai buvo peršautas pilvas ir šioji nelaimė užuot iššaukusi geriausias savybes išryškino joje blogiausias.
Susitelk į teigiamus dalykus, – pačioje reabilitacijos pradžioje jai guviai patarinėjo energingoji fizioterapeutė.
Esi gyva.
Gali vaikščioti.
Štai čia, – patapšnojusi jai per galvą pasakė ji, – esi labai stipri.
Pastarąjį komentarą Lena priėmė kaip komplimentą. Tačiau vos tik fizioterapeutė liepė susilaikyti nuo fizinių pratimų ir leisti organizmui sveikti, ji savo nuomonę kaipmat pakeitė. Kai Lena į patarimus numojo ranka, moteris jos atkaklumą palygino su jaučio užsispyrimu. Negelbėjo ir tai, kad fizioterapeutė veikiausiai buvo teisi.
Būtent užsispyrimas šį rytą ir padėjo jai nusigauti ne tik iki oro uosto, bet ir iki laukiamosios salės. O jeigu ji su tyliu keiksmu ir didžiuliu palengvėjimu susmuko kėdėje prie įlaipinimo vartų – tai kas?
Jai pavyko.
Dar po pusvalandžio sėdės lėktuve, kuris ją skraidins į Stambulą. O ten susiras savo patrakėlį brolį Džaredą ir iki Kalėdų parsitemps namo. Jai pavyks. Ji jau pusiaukelėje.
Na ir kas, kad šliaužia vėžlio žingsniu.
Lena užsimerkė ir delnų pagalvėlėmis lėtai sukdama ratus pasitrynė akis. Kad jį kur, tą tušą – ak, taip, ji šiandien nesidažė, blakstienos ir taip buvo pakankamai juodos ir tankios. Kaip ir plaukai – stori ir juodi, tarsi varno plunksnos. Pastarąsias kelias dienas ji juos tiesino, tačiau bangos grįždavo vos išsiplovus galvą. Visgi šią akimirką dėl gero kirpimo ir ryte įdėtų pastangų ji atrodė pakankamai žmoniškai. Mažiau panaši į invalidę, labiau primenanti į misiją išsiųstą moterį.
Pajutusi kažką prisėdant šalia Lena nuleido rankas, atsigręžė į pakeleivį ir suaimanavo išvydusi savo angelą keršytoją – Adrianą Sinklerį. Šis atsakė niūriu žvilgsniu.
Trigas buvo masyvus, plačiapetis, puikiai sudėtas šešių su puse pėdų ūgio galiūnas. Palyginus su anuo šešiolikmečiu paaugliu smailais pečiais jis tikrai suaugo, – pagalvojo Lena. Buvo kuo didžiuotis.
Ji pati nustojo stiebtis pasiekusi garbingą penkių pėdų ir aštuonių colių ūgį. Kas gi čia blogo būti vidutinio ūgio? Kas gi blogo būti vidutine visu kuo?
– Palik mane ramybėje, – vietoje pasisveikinimo drėbtelėjo