Aš niekada nepralaimiu. Katherine GarberaЧитать онлайн книгу.
>
Pirmas skyrius
Koneriui Makafiui nebuvo naujiena, kad žurnalistai kiša nosį į jo šeimos reikalus. Senelio brolis buvo Džono F. Kenedžio patikėtinis, o paties Konerio šeima priklausė Amerikos politikų ir verslininkų elitui. Žinoma, jie neapsieidavo be skandalų, todėl nuolatos buvo spaudos akiratyje.
Tačiau Nikolė Reinolds, šalies dienraščio America Today gyvenimo būdo apžvalgininkė, ėmėsi užduoties dar neišbandytu būdu. Į Makafių šeimos pokylį Bridžhamptone Liepos ketvirtajai paminėti ji atėjo nekviesta ir labai stengėsi likti nepastebėta, bet iš to nieko gero neišėjo ir ji tik išsiskyrė iš kitų. Nikolė bandė apsimesti, kad jai nė motais, jog kviestiniai svečiai – aukšti pareigūnai ir pačios populiariausios garsenybės. Vis dėlto Koneris pastebėjo, kaip ji kažką energingai pasakoja modeliui ir polo žvaigždei Palmeriui Kasiniui.
Koneris su Palmeriu lankė tą pačią mokyklą ir žinojo, kad jis mėgsta linksmybes, dažnai lankosi vakarėliuose. Nors intensyviai sportavo, buvo velniškai linksmas vyrukas ir Koneris laikė Palmerį vienu iš artimiausių savo draugų. Tačiau ne Palmeris patraukė jo dėmesį, o ugniaplaukė dienraščio reporterė.
Jis žinojo, kodėl Nikolė čia. Koneris atmetė daugybę jos pačios ir dienraščio vadovybės prašymų duoti interviu. Suprato, kad ji draugauja su Vilou Styd, televizijos realybės šou Seksualūs ir vieniši, reklamuojančio jam priklausančią pažinčių tarnybą, vedėja. Pradėjusi nuo televizijos šou, Nikolė ketino parašyti keletą straipsnių apie pažinčių tarnybą, įkurtą dar Konerio senelės. Bet jis nepasitikėjo žurnalistais ir nieko jiems nepasakojo. Buvo pasamdęs rinkodaros vadybininką Zaką Levį, šis tvarkė visus reklamos ir spaudos reikalus. Koneris buvo atsargus ir stengėsi neatkreipti dėmesio.
– Kas ji tokia, Koneri? – atsistojusi šalia paklausė Rutana Makafi, jo motina.
– Apie ką kalbi, mama? – pasiteiravo jis, atitraukęs nuo Nikolės žvilgsnį. Tikino save, kad jam svarbu akylai stebėti žurnalistę. Aišku, ne spoksoti į jos vešlius vario spalvos plaukus, kurie bangomis krito ant pečių, ar į baltą aptemptą suknelę, su kuria atrodė stulbinamai. Tačiau Koneris suprato meluojąs pats sau. Jis jos geidė – jei tik būtų žinojęs, kaip stipriai paveiks jos apžavai, jau prieš keletą savaičių būtų sutikęs duoti interviu.
– Kas ta moteris, nuo kurios neįstengi atplėšti akių? Aš jos nepažįstu, todėl manau, kad ji ne iš mūsų aplinkos, – pasakė ji. Motinai buvo šešiasdešimt penkeri, tačiau dėl judraus gyvenimo būdo atrodė bent penkiolika metų jaunesnė. Ji žaidė teniso lygoje ir organizavo labdarą. Buvo ne iš tų moterų, kurios amžinai sėdi namie, ir Koneris dėl to ja žavėjosi. Net kai per lėktuvo katastrofą žuvo jo tėvas ir paaiškėjo skandalinga žinia, kuri būtų palaužusi bet kurią moterį, Rutana Makafi kaip visada laikėsi santūriai ir išliko tvirta.
– Nikolė Reinolds… dienraščio reporterė, – atsakė Koneris.
– O varge. Įdomu, ko ji čia atėjo. – Motinos balse jis išgirdo lyg ir nuogąstavimą. Ji nemėgo žurnalistų, o tam turėjo svarią priežastį. Koneris apkabino mamą per pečius ir spustelėjo.
– Dėl to mano rengiamo televizijos realybės šou… Ji nori, kad duočiau interviu.
– Tikrai? Ketini duoti jai interviu? Tau nederėtų kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. – Motinos požiūris Koneriui sukėlė šypseną. Sakyti, kad ji senamadiška, būtų per švelnu.
– Aš tai puikiai suprantu, – pasakė jis ir pasilenkęs pabučiavo motiną į kaktą. – Manau, bus geriau ja atsikratyti, kol dar nepridarė mums nemalonumų.
– Gerai sakai. Jei nori, paprašysiu Dareno, kad ją išlydėtų. Ir kaip ji čia pateko?
– Nereikia dėl to trukdyti apsaugos viršininko, – pasakė Koneris. Jau nuo keturiolikos metų jis mokėjo elgtis su tokiomis moterimis kaip Nikolė. – Ji tikriausiai atėjo su kuo nors iš kviestinių svečių.
– Kitais metais būtinai liepsiu atidžiau tikrinti kvietimus, – pasakė motina. – Nenoriu, kad tokios moterys čia patektų.
– Kokios? – paklausė prie jų priėjusi Konerio sesuo Džeinė.
Tai buvo puikių manierų stilinga moteris, vedanti savo kulinarijos ir gyvenimo būdo televizijos šou. Džeinė, priešingai nei Koneris ir motina, nevengė žiniasklaidos, kita vertus, ją daugiau ar mažiau pavyko apsaugoti nuo tėvo neištikimybės sukeltų pasekmių.
– Žurnalistės.
– Pasaulio pabaiga, – pasakė Džeinė ir mirktelėjo broliui. – Kur ji? Aš ja pasirūpinsiu.
Sesuo buvo ramybės drumstėja ir Koneris suprato, kad norint nuraminti motiną ir seserį reikia užbaigti šį pokalbį.
– Aš viską sutvarkysiu.
– Kuri iš jų? – neatlyžo Džeinė.
– Toji ugniaplaukė, – atsakė mama.
– A, dabar suprantu, kodėl nori ją sutvarkyti. Pirmyn, broluži, – paragino Džeinė.
– Mama, manau, turėjai griežčiau auklėti Džeinę, kai dar buvo jaunesnė. Ji elgiasi kaip vaikėzas.
– Ji elgiasi nepriekaištingai, – pareiškė mama, o Džeinė parodė Koneriui liežuvį.
Jis papurtė galvą ir nuėjo palikęs jas abi.
Jis skynėsi kelią per susirinkusių turtuolių minią ir, eidamas link Nikolės ir Palmerio, paėmė iš uniformuoto padavėjo stiklinaitę mojito1 – tai buvo Džeinės sumanymas.
Jam artinantis Nikolė pakėlė akis ir Koneris pastebėjo kaltą jos žvilgsnį, kurį akimirksniu nustelbė įžūli šypsena.
– Koneris Makafis, – pasakė ji pernelyg entuziastingai. – Kaip tik tas vyras, kurį troškau pamatyti.
– Nikolė Reinolds, – atsakė jis su tokia pat energija. – Kaip tik ta moteris, kurią vargu ar kviečiau į pokylį.
– Kur moterys, ten visada kokia nors intriga, – pasakė Palmeris.
– Tikra tiesa, – sutiko Koneris. – Ar tau smagu?
– Man visada smagu, – priminė jam Palmeris.
Nikolė paėmė Konerį už parankės ir nusivedė toliau nuo Palmerio.
– Jei būčiau laukusi kvietimo, niekada nebūčiau turėjusi progos asmeniškai su jumis pasikalbėti.
– Tai dėl to, kad neduodu interviu. – Konerio tėvas buvo politikas. Net palikęs postą jis ėmėsi labai populiaraus verslo, tad buvo priverstas leisti žiniasklaidos atstovams domėtis jo gyvenimu. Paauglystėje Konerį fotografavo ir kalbino beveik visų gyvenimo būdo žurnalų reporteriai. Jis nekentė tokio gyvenimo, kai esi it akvariume, ir prisiekė, kad suaugęs niekam neleis peržengti ribų. Jam kažkaip sekėsi – nors priklausė turtingų keliauninkų kastai ir turėjo lošėjo reputaciją, Koneris neduodavo interviu ir beveik nebuvo pakliuvęs paparacams į rankas.
– Manau, esate priešiškai nusiteikęs dėl kažko, kas nutiko praeityje, – pasakė Nikolė paleidusi jo ranką, nes jau buvo nuošaliai nuo visų. – Pažadu, kad neskaudės.
– Gal man patinka skausmas, – atšovė jis, visų pirma norėdamas pasišaipyti, bet ir dėl to, kad buvo laikas, kai vien tik skausmas primindavo jam, jog tebėra gyvas.
Ji prisimerkė, įdėmiai pažvelgė į jį ir Koneris suprato, kad Nikolė stengiasi suprasti, ar jis sako tiesą.
– Tai gal atsakytumėte į keletą klausimų?
– Ne, ponia.
– Padarysiu bet ką už šį interviu, Koneri.
Nikolė tai ištarė su tokiu ryžtingumu, jog jis susidomėjo. Jau seniai niekas nieko taip atkakliai iš jo nesiekė gauti.
– Bet ką?
– Taip, – patikino ji. – Visi žino, kad aš žūtbūt gaunu medžiagos straipsniui, o dėl jūsų gali pasirodyti, jog nemoku dirbti.
– Bet mes nepradėsime to interviu dabar, tiesa? – paklausė Koneris, žengė arčiau į jos asmeninę erdvę ir lengvai uždėjo rankas jai ant pečių. Kaip moteris Nikolė
Kubietiškas kokteilis (čia ir toliau – vert. pastabos).