Beveik mano. Sarah MayberryЧитать онлайн книгу.
ribą, kad buvo nebejuokinga. Kol ji gėrė mochitą ar „Kosmosą“, ar kitus šiuo metu Niujorke madingus gėrimus, jis spoksojo naująjai realybei tiesiai į veidą. Ji net neįsivaizdavo, kaip jis jautėsi, ką turėjo patirti kiekvieną suknistą dieną.
Vos ši mintis atėjo jam į galvą, iškart įsijungė įgimtas teisingumo jausmas. Gal ji ir praleido šešias savaites Niujorke, tačiau iki tol ji buvo tikra uola – nuolatos šalia, daranti viską, kad gyvenimas po Bilės mirties būtų nors kiek pakenčiamas. Dar svarbiau buvo tai, kad ji geriau už kitus suprato, ką jam reiškia Bilės netektis. Ji ir Bilė buvo labiau seserys nei draugės. Jos užbaigdavo viena kitos sakinius, įterpdavo nuoširdų žodį, kai reikėdavo, ir nuolatos viena kitą palaikydavo. Endžė bandė sulipdyti savo gyvenimą į viena. Stengėsi išmokti gyventi pasaulyje be Bilės.
Tačiau tai nesuteikia jai teisės kritikuoti jo gyvenimą. Juo labiau nesuteikia teisės vadinti jo zombiu ar sakyti, kad jis gyvena nevisavertį gyvenimą, ir aiškinti, ko reikia jo vaikams.
Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?
Jis sugriežė dantimis trokšdamas ištrinti jos žodžius iš atminties. Nebenorėjo galvoti. Nenorėjo pakelti galvos ir apsidairęs pamatyti, kad aplink jį vyksta gyvenimas. Norėjo…
Norėjo neįmanomo. Bilės su didele šypsena ir dar didesne širdimi. Norėjo, kad namie vėl skambėtų jos juokas. Troško pabusti ryte ir pasukęs galvą vietoj tuščios pagalvės rasti ją gulinčią šalia. Norėjo bučiuoti lūpas ir užuosti jos kvepalus. Troško gulėti lovoje ir jausti, kaip ji prispaudžia savo šaltas pėdas prie jo blauzdų stengdamasi sušilti.
Norėjo. Ir jo noras niekada netaps realybe, nes dėl aukšto spaudimo jo žmonos aorta sprogo ir tai buvo lemtingas įvykis: ji mirė jiems nepasiekus ligoninės. Bilė buvo mirusi ir iškeliavusi, virto dulke. Viskas, kas jam liko, tai vaikai, kuriuos jie kartu sukūrė, jo prisiminimai ir namas, kurį ji buvo pavertusi namais jiems visiems.
To negalėjo užtekti.
Jis nusileido ant žemės, prie krūtinės spausdamas kelius. Šalta, tačiau jis dar nepasiruošęs grįžti į vidų. Endžė jį sukrėtė pernelyg stipriai.
Spoksojo į tamsą kaip visada jausdamas tylą, slypinčią tarp sienų už nugaros. Bilė buvo triukšmingiausias žmogus, kokį teko sutikti. Ji niūniuodavo plaudama indus, dainuodavo duše, šuoliuodavo aplink namus. Priprasti prie naujos tylos buvo viena skaudžiausių užduočių pastaruosius dešimt mėnesių.
Jis iškvėpė stebėdamas, kaip garai tarsi migla išsisklaido ore.
– Tėti?
Jis pažvelgė sau per petį. Eva stovėjo tarp stumdomųjų miegamojo durų, buvo apsivilkusi tik naktinukus ir kūną apsikabinusi rankomis.
– Neturėtum čia stovėti. Šalta.
Jis atsistojo.
– Ką tu veiki?
– Tavęs galėčiau paklausti to paties. Rytoj tau į mokyklą.
Uždėjęs ranką jai ant peties apsuko aplink ir nuvedė į miegamąjį.
– Negaliu užmigti.
Jie įėjo į mergaitės kambarį ir ji pareigingai nužingsniavusi prie lovos palindo po antklode.
– Gal gali pasekti man pasaką?
– Tau reikia miegoti, Eva.
Jo duktė buvo naktinė pelėda, išsiblaškymo ir gumos tempimo meistrė. Jeigu jis leistų, ji pusę nakties reikalautų istorijų ir viso kito, kas kuo ilgiau atitrauktų jos galvą nuo pagalvės.
– Na gerai, – jos balse buvo justi nusivylimas, tarsi nuovargis nuo visko, ir jis nesusilaikė nenusišypsojęs.
Jis pabučiavo jai viršugalvį.
– Saldžių sapnų, ramių blusų, kad nekąstų kūno jūsų.
Timptelėjo antklodę, kad uždengtų jos pečius. Jau ruošėsi stotis, kai Evos ranka šovė į viršų ir sučiupo jam už megztinio.
– Tu nepamirši apie Imodženos gimtadienį, kaip pamiršai apie filmus ir važinėjimąsi riedučiais? – paklausė ji įsmeigusi akis jam į veidą.
Vyras susiraukė.
– Kokį filmą?
– Sakei, nusivesi pasižiūrėti naujojo Maili Sairus filmo. Taip pat kalbėjai, kad nuveši mane pasivažinėti kartu su klase.
Jam vos neišsprūdo, kad jis neįsivaizduoja, apie ką ji kalbanti, tada netikėtai grįžo prisiminimas, aiškus kaip dieną. Meilikaujanti ir maldaujanti Eva tarsi maldai priešais save sudėjusi rankas prisiekė, kad atliks visas savo pareigas, jam nereikės net priminti, jei tik jis „prašau, prašau, labai prašau“ nusives ją į filmą. Jis sutiko, negalėdamas atsakyti nieko, kas suteiktų jai malonumą.
O tada pamiršo ištesėti pažadą.
Pirmiausia ir svarbiausia, ko jiems reikia, kad tu būtum visavertis žmogus, Maiklai.
Endžės žodžiams aidint galvoje, kaltės karštis ėmė lipti jo kaklu link veido. Visą savo dėmesį jis skyrė gynybai ir pykčiui, tad taip ir neišgirdo, ką ji jam sakė, tačiau buvo neįmanoma nematyti nerimo didelėse rudose dukters akyse.
– Atleisk man, kad užmiršau, mieloji. Pastaruoju metu turėjau nemažai rūpesčių.
– Žinau, tėveli. Tu ilgiesi mamytės?
– Taip. Tačiau tai nepateisina to, kad tave nuvyliau. Prižadu nepamiršti Imodženos gimtadienio, gerai? Įrašysime jį kalendoriuje.
– Paprašiau tetulės Endžės, kad tau taip pat primintų.
Maiklas krūptelėjo. Nenuostabu, kad Endžė jautė pareigą kažką pasakyti.
– Gera mintis. Galbūt dar spėsime tą filmą pamatyti šį savaitgalį?
– Jo jau neberodo.
– Tada pažiūrėsime jį, kai išleis DVD. Praleisime vakarą su spragėsiais ir viskuo kitu. Gerai?
– Gerai. Ačiū, tėti.
Jis dar kartą pabučiavo ją į viršugalvį ir prieš išeidamas iš kambario palaukė, kol mergaitė įsitaisys po antklode.
Nužingsniavęs į savo kambarį atsisėdo lovos galūgalyje. Patrynė veidą rankomis, buvo pervargęs. Nuolatinė būsena po Bilės mirties. Mąstė apie tai, ką pasakė Endžė, ir Evos nerimą.
Reikėjo susiimti.
Po Bilės mirties praėjo dešimt mėnesių, jam reikėjo baigti sielotis ir pradėti normaliai gyventi – jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų. Maili Sairus filmas nebuvo jo pirmasis susimovimas.
Praėjusią savaitę jis pabudo, užsitempė džinsus ir marškinėlius, paruošė Evai pietus ir pastatė jos kuprinę prie durų paruoštą mokyklos maratonui. Ištempė ją iš lovos ir aprengė uniforma, mašinoje saugos diržais prisegė Čarlį. Tai buvo jų rytinė programa, kurią jis atlikdavo nesusimąstydamas vieną dieną po kitos. Tik išsukęs į gatvę ir išgirdęs žinių pranešimą suprato, kad yra šeštadienis. Jeigu pabandytų panagrinėti kelis pastaruosius mėnesius, be abejonės, prisimintų daugybę panašių pavyzdžių. Kaip Endžė tai pavadino? Nevisavertišku gyvenimu.
Taikliai pasakyta, nes jis ir pats jautėsi nevisaverčiu žmogumi. Tarsi kartu su Bile būtų praradęs svarbiausią savo dalį. Visada buvo pernelyg tylus, intravertiškas, pernelyg linkęs paklysti savo paties galvoje ir darbe, bet Bilė ištraukė jį į pasaulį ir privertė įsitraukti ir gyventi taip, lyg tai būtų be galo svarbu. Tarsi kiekviena akimirka būtų neįkainojama.
Tačiau Bilės jau nebėra. O jis vis dar čia, kaip ir vaikai.
Gyvenimas ėjo į priekį.
Jis