Montefalko nuotaka. Rebecca WintersЧитать онлайн книгу.
paskubėti.
Elė patogiau įsitaisė sėdynėje ir vis dar krečiama šiurpo suvokė, kad vyras lankėsi klube aštuonis mėnesius, o ji nė nenutuokė apie tai. Greičiausiai užsukdavo pakeliui į oro uostą arba grįždamas iš Šveicarijos.
Viena buvo pripažinti, kad juodu susvetimėjo ir nutolo vienas nuo kito. Ir visai kas kita – įsisąmoninti, jog vyras turėjo nuo jos slepiamą gyvenimą. Elė jautėsi pažeminta, kad turėjo išgirsti tiesą dalyvaujant Trojui, visai nepažįstamam žmogui.
O, Džimai. Kas nutiko tam vyrui, už kurio tekėjau? Ar kada nors tave iš tikrųjų pažinojau? – nusistebėjo Elė.
Padedamas samdytų darbuotojų, Džinas įsodino sielvartaujančią Sofiją ir jos tėvą į prie parapijos bažnyčios stovintį limuziną. Jie buvo ką tik palaidoję Donatą vietos kapinėse. Viskas buvo laikoma paslaptyje, tačiau žiniasklaida netruko paskelbti apie jos mirtį.
Kai triukšmas nurims, Džinas ketino perlaidoti brolienės palaikus Montefalkų šeimos kapinaitėse.
– Aš netrukus grįšiu, brangioji.
Sofijos veidas buvo drėgnas nuo ašarų.
– Tik neužtruk.
– Prižadu. Atsisveikinsiu su keliais žmonėmis ir padėkosiu kunigui.
Ji linktelėjo ir su prižiūrėtoju Paolu nuvažiavo į užmiesčio namą.
Džinas lengviau atsiduso, kad nors tai pagaliau baigėsi, ir skubiai pasisuko į Karlą. Buvo prašęs jo palaukti, kad galėtų pasikalbėti niekieno netrukdomi.
– Puolimas įgavo pagreitį, Karlai.
– Kas atsitiko?
– Vienas iš rūmų apsaugos darbuotojų ką tik pranešė apie moterį, prisistačiusią kaip Džeims Parker. Prieš kelias minutes ji mėgino pakliūti į vidų ir pasimatyti su Marčelu. Tai dar viena paparacų gudrybė, siekiant sužlugdyti mano šeimą.
Šalimais stovintis vyriškis kietai sučiaupė lūpas.
– Negaliu patikėti, kad kas nors drįsta apsimesti velionio žmona.
Džino veidas persimainė.
– Manęs daugiau niekas nestebina. Ji atvyko taksi. Dėl visa ko sargyba užsirašė automobilio numerį.
Karlas klausiamai kilstelėjo antakį.
– Nori, kad ją susekčiau ir patikrinčiau?
– Jei surastum, norėčiau pats su ja pasikalbėti – įvairumo dėlei, – tęsė Džinas.
– Ką sumąstei?
– Kiek laiko ją galima laikyti kalėjime?
– Tik dvylika valandų. Jei nepavyks apkaltinti, teks paleisti.
Džino akys sužibo.
– Nesijaudink dėl to. Ji dar pasigailės, kad drįso įžengti į mano teritoriją.
Karlas išsitraukė kišeninį bloknotą.
– Pasakyk man automobilio numerį, o aš įspėsiu kalėjimo budintįjį seržantą, kad bendradarbiautų su tavimi.
– Esu tau skolingas – kaip visuomet.
– Mūsų šeimos bendrauja daugybę metų ir aš neleisiu, kad kas nors tave ar Sofiją sugniuždytų.
Šie žodžiai Džinui reiškė daug daugiau, nei jo draugas galėjo įsivaizduoti.
– Grazie, Karlai.
Kažkas energingai pabeldė į miegamojo duris.
– Senjora Parker?
Elė nepatenkinta sudejavo. Praėjo tik valanda, kai ji atsigulė į lovą. Ilgi skrydžiai iš Oregono į Šveicariją, o po to – į Romą ją labai išvargino, o kelionė tvankiu sausakimšu traukiniu į kalvos viršūnėje įsikūrusį Montefalko miestelį visai pribaigė.
Negana to, visi miestelio viešbučiai buvo iš anksto užsakyti dėl kažkokios šventės. Ačiū Dievui, taksi vairuotojui jos pagailo ir jis paprašė sesers, kad leistų pernakvoti savo namuose. Jei ne jis, moteris būtų priversta grįžti į Romą.
Beldimas stiprėjo.
– Senjora!
Elė neįstengė suvokti, kas čia vyksta.
– Minutėlę!
Ji atsisėdo ir nesąmoningai persibraukė ranka per trumpas šviesias garbanas. Atrodė ji jaunesnė nei dvidešimt aštuonerių. Sugraibiusi kojūgalyje numestą chalatą paskubomis užsivilko ir nuėjo atidaryti durų.
Tarpduryje stovinti pagyvenusi moteris atrodė pavargusi, lyg būtų labai skubėjusi.
– Greičiau! Apsirenkite! Jūsų paimti atvažiavo automobilis iš Di Montefalkų rūmų.
Žalios Elės akys išsiplėtė.
– Bet tai neįmanoma!
Dieną ginkluoti sargybiniai nuvijo ją nuo rūmų vartų. Niekas negalėjo žinoti, kur ji patraukė įsėdusi į taksi.
– Turėtumėte būti labai svarbi kunigaikščiui Di Montefalkui, jei jis pats siunčia automobilį. Paskubėkite! Neturėtumėte versti vairuotojo laukti.
– Išeisiu, kai tik susiruošiu. Ačiū.
Nebent vienas iš sargybinių bus sekęs paskui taksi, – spėliojo Elė. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Netrukus ji pagaliau susitiks su vyru, kurio pamatyti skrido tūkstančius mylių. Po tuščių bandymų susisiekti su juo telefonu iš Romos, prieš sėdant į traukinį, ir visiškos nesėkmės prie rūmų vartų ji buvo kone praradusi viltį.
Elė uždarė duris ir susirado lagaminą. Po kelių minučių ji jau stovėjo apsirengusi švariais džinsais ir žalia kartūnine palaidinuke. Kažin, ar pusę dviejų nakties derėjo vilkėti atsivežtu kostiumėliu?
Apsiavusi sportiniais bateliais ji dar įsimetė keletą daiktų į rankinę, o prieš išeidama ant tualetinio staliuko padėjo du šimtus dolerių. Elė dar kartelį apsižvalgė, ar nieko nebus pamiršusi, ir išėjusi į prieškambarį prisiartino prie laukiančios moters.
– Atsiprašau, kad dėl manęs buvote pažadinta tokį vėlyvą metą. Jūs buvote tokia maloni, kad priglaudėte mane. Ant tualetinio staliuko jums ir jūsų broliui palikau pinigų. Dar kartą už viską ačiū, taip pat už gardų maistą ir kad galėjau nusiprausti. Prašau padėkoti ir savo broliui. Nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi.
Moteris nekantriai linktelėjo.
– Perduosiu. Dabar turite eiti!
Ji atidarė duris į senovinę siaurą gatvelę. Moters namas buvo vienas iš nedaugelio, stovinčių palei gatvę. Tačiau tamsoje Elė galėjo įžiūrėti tik švytintį juodą sedaną, stovintį prie durų. Iš prieškambario sklindanti šviesa krito tiesiai ant Montefalkų emblemos – auksinio sakalo.
Elei peržengus slenkstį, nuo namus jungiančios akmeninės tvoros pasirodė vyras. Jis vilkėjo juodai, kaip ir ginkluota rūmų apsauga.
Elė buvo tik penkių pėdų ir penkių colių ūgio, tad iš karto pastebėjo aukštą vyrą. Jis buvo tvirtai sudėtas, juodais lyg naktis plaukais. Elegantiškos manieros ir vanagiški veido bruožai išskyrė jį iš daugelio jos šiandien matytų italų vyrų. Per moters kūną nusirito įspėjantys apie grėsmę šiurpuliukai.
Stulbinamai mikliai, vienu rankos judesiu jis paėmė iš jos rankinuką ir lagaminą.
– Grąžinkite! – suriko ji.
Elė mėgino išplėšti iš jo rankų lagaminą. Bet ji nebuvo lygiavertė priešininkė. Vyras įdėjo jos daiktus į bagažinę.
Prieš atidarydamas užpakalines