Saugus uostas. Susan CarlisleЧитать онлайн книгу.
ji šyptelėjo Skotui.
– Andrėja duos keletą anketų, kurias reikia užpildyti, taigi palieku jus vienas.
Skotas skubiai pasišalino. Hana neturėtų stebėtis, jei daugiau jis nebeparodytų jausmų. Juk taip jis ir pasielgė kitą rytą po to, kai ji padarė didžiausią kvailystę ir pasidavė jo kerams. Jie nustojo draugauti, o ji nustojo juo tikėti. Hana stengėsi apie tai negalvoti ir tiesiog atsakinėjo į Andrėjos klausimus. Jiems pasibaigus, Hana pasiteiravo:
– Ar Skotas, tai yra gydytojas Makintairas, geras chirurgas?
– Geriausias iš visų, – patvirtino Andrėja, jos balsas skambėjo labai įtikinamai.
Ar tik ir ji nebus viena tų, kuri, apkerėta Skoto žavesio, yra pasiryžusi giedoti jam vien ditirambus?
– Džeikas neturi mirti.
– Ponia Kvin, – Andrėja uždėjo ranką Hanai ant peties. – Gydytojas Makintairas yra puikus chirurgas. Jis tikrai padės jūsų sūnui. Galite juo pasitikėti.
Andrėja palydėjo Haną į laukiamąjį ir pasodino ją atokiau nuo kitų tėvų. Hana susmuko ant kieto mėlyno krėslo, užsidengė veidą rankomis ir davė valią susikaupusioms ašaroms. Ji suprato, kas jai buvo pasakyta, bet dar nespėjo tuo patikėti. Hana nenorėjo aklai sutikti su tuo, kas laukė jos sūnaus. Jis buvo vienintelis jos turtas.
Hana spoksojo į mėlynais kvadratais išmargintą kilimą. Nematė, kada Andrėja atsisėdo šalia, pastebėjo tik tada, kad ši apglėbė ją per pečius ir pasakė:
– Viskas bus gerai. Gal norite grįžti pas Džeiką ir pažiūrėti, kaip jis laikosi? Lankymo valandos netrukus baigsis.
Įėjusi į Širdies ligų skyrių, Hana užsiregistravo pas budėtoją prie didelio apvalaus stalo vidury erdvaus kambario. Iš visų dvidešimties ar daugiau lovų ją domino tik viena, trečioji iš kairės, nes joje ramiai gulėjo jos berniukas.
Mažas ir išbalęs jis gulėjo didelėje lovoje ant baltos paklodės. Prijungtas prie daugybės aparatų. Tokį vaizdą ji buvo mačiusi, kai atliko medicinos praktiką, bet dabar čia gulėjo jos vaikas.
Pasaulyje esame tik tu ir aš, branguti. Nepalik manęs.
Paprastai spindinčios Džeiko akutės buvo išsigandusios ir meldė paguodos. Hana suėmė delnais mažą jo rankutę, saugodamasi neprisiliesti prie lašinės vamzdelių. Jai užėmė kvapą. Pabučiavusi į kaktą, ji ėmė kuždėti jam raminamus žodžius ir glostyti tamsias jo garbanas.
– Ponia Kvin? – Prie lovos kojūgalio stovėjo jauna mergina. – Šiandien man pavesta slaugyti Džeiką. Jūs dar galėsite šiandien jį aplankyti, bet pirma reikėtų gauti leidimą.
O jei kas nutiks, kai manęs nebus šalia? Kaip galėčiau gyventi po to, jei taip nutiktų? Ir ar norėčiau?
Jai ėmė drebėti rankos ir darėsi silpna. Suėmusi save per liemenį, Hana stipriai spustelėjo jį rankomis.
– Ar galėčiau likti su juo per naktį?
Hana pajuto, kaip priėjo Skotas ir atsistojo šalia jos.
– Bijau, kad ne.
Šiuos žodžius jis ištarė taip tyliai ir švelniai, su užuojauta, kad jie nebeatrodė tokie skaudūs.
– Nesuprantu, kodėl? Juk esu medicinos sesuo.
– Bet esi Džeiko mama ir turi rūpintis savimi. Privalai pailsėti. Palik savo telefono numerį, paskambinsime tau, jei reikės. – Jis meiliai nusišypsojo Džeiko slaugei.
Neseniai medicinos mokslus baigusi seselė dukart sumirksėjo blakstienomis ir saldžiu balsu užtikrino:
– Įrašysiu jį į ligos kortelę, gydytojau Makintairai.
– Bet nesuprantu… – vėl pradėjo Hana.
– Tokios taisyklės. Čia leidžiama būti iki septynių ir vėl ateiti iš ryto nuo aštuntos valandos, – pasakė Skotas ramiu, dalykišku tonu.
– Vadinasi, neturiu jokio pasirinkimo.
– Ne, neturi, – trumpai ir aiškiai atsakė Skotas.
Diktuodama telefono numerį, Hana stebėjo, kad visi skaitmenys būtų užrašyti teisingai. Medicinos seselės elgesys pasirodžius Skotui leido suprasti, kad ji gali suklysti.
Hanai padiktavus paskutinį skaitmenį, Skotas priėjo prie ligonio lovos.
– Sveikas, Džeikai. Esu gydytojas Makintairas. Gali vadinti mane Maku.
Džeikas net nežvilgtelėjo į Skotą, bet nukreipė žvilgsnį jam į krūtinę ir ištiesė rankutę.
Hana apėjo aplink lovą pažiūrėti, kas gi patraukė Džeiko dėmesį.
– Aha, pamatei mano draugą, – Skotas nusišypsojo Džeikui. – Jo vardas Meškiukas. Jis visur būna su manimi. Nori jį paturėti?
Pamačius mažytį žaislinį žvėriuką, baimė, buvusi Džeiko akyse, iškart išgaravo. Jis ištiesė rankutę ir pasistengė jį pasiekti.
Nusegęs žaisliuką nuo stetoskopo, Skotas padavė jį Džeikui.
Skotas, matyt, sužavėjo savo mažąjį pacientą. Džeikas paprastai vengdavo nepažįstamų žmonių, bet Skotui jis iškart ėmė šypsotis, nors aplinkybės buvo ganėtinai bjaurios. Hana atsiduso. Skotas pažvelgė į ją ir padrąsinamai šyptelėjo. Jos kūną užliejo šiluma, tačiau jai tai visiškai nepatiko. Bet šiuo metu jai buvo didelė paguoda matyti malonų, pažįstamą veidą, net jei jis ir Skoto.
– Mano meškiukas serga. Gal galėčiau palikti jį tau? – Džeikui nežymiai linktelėjus galvute, Skotas padavė jam meškiuką. – O dabar paklausysiu tavo širdelės. Štai šį nedidelį daikčiuką pridėsiu tau prie krūtinės, o kitą jo galą įsikišiu sau į ausis, gerai?
Skotas susikaupęs ėmė stumdyti stetoskopą iš pažiūros sveika Džeiko krūtine ir jam tarp akių susimetė mažytės raukšlės. Ją visada žavėjo jo stiprios, tvirtos rankos. Tomis pačiomis rankomis, kuriomis dabar lietė jos vaiką, jis kažkada glamonėjo jos kūną, taip pat profesionaliai ir patikimai. Ji nusipurtė. Prisiminimai, atnešę vien kartėlį, jau turėjo būti išblėsę.
Ji pažinojo nemažai gydytojų ir iškart suprato, kad gali juo pasitikėti. Skotas buvo įsijautęs į savo darbą. Jis puikiai žinojo, ką daryti, kad Džeikas nustotų bijojęs. Savo viltis jai reikėtų sieti ne su jo jausmais, o profesionalumu. Ji vylėsi, kad gali juo pasitikėti. To troško iš visos širdies.
Džeikas užsimerkė, bet žaisliuko iš rankų nepaleido.
Skotas išsiėmė antgalius iš ausų ir persimetė stetoskopą per kaklą.
– Ačiū, Skotai, kad davei Džeikui meškutį. Jis atrodė toks išsigandęs. O aš vis dar negaliu patikėti, kad jam tikrai reikia persodinti širdį, – jos tylus šnabždesys rodė, kokį siaubą ji išgyveno. – Jis nepanašus į sunkų ligonį.
Ji meldė, kad jis tam paprieštarautų, bet jo veidas sakė, kad tai tiesa.
– Žinau, kad žiūrint į jį sunku tuo patikėti.
Hanai ėmė linkti keliai. Skotas greitai apibėgo aplink lovą ir sučiupo ją per liemenį, kad nepargriūtų.
Ji loštelėjo atgal. Nuo jo prisilietimo jai užkaito kūnas.
Žinodamas, kad čia pat stovi ir seselė, jis nuleido ranką sau prie šono.
– Viskas gerai. – Akimirką ji panoro priglusti prie jo, atsiremti į petį.
Hana vogčiomis jį stebėjo. Ar tikrai tose akyse, dabar vėl dalykiškai žvelgiančioms į ją, trumpai buvo pasirodęs skausmas? Netikėtai blykstelėjęs jis taip pat greitai užgeso jam sumirksėjus. Gal jai tik