Aš ir kita aš. Gena ShowalterЧитать онлайн книгу.
nesvarbu, – patikino pašnekovas, žvilgsniu keliaudamas mano lūpomis.
Skruostai įraudo, turiu kuo greičiau nusigauti iki veidrodžio ir įsitikinti, kad tikrai nusivaliau purvą.
– Tiesą sakant, negaliu nieko daryti, kol neaptarėme…
– Sumokėsiu, – nutraukė jis prieštaravimus, – kad ir kiek kainuos.
Nejaugi Roisas labai trokšta švęsti, nes motina dar vienu laipteliu priartėjo prie mirties? O gal taip ją myli, kad nieko negaili mamos laimei?
– Pone Pauelai, neišmintinga taip sakyti moteriai, kuri dar nenurodė kainos.
– Tiesa. – Pašnekovas sukikeno. – Tai gal apytiksliai suskaičiuokite išlaidas ir atsiųskite sąmatą faksu?
– Puiku. – Liktelėjau.
– Sutarta. Beje, prašau vadinti mane Roisu, o aš į jus kreipsiuosi Naome.
Mano vardas jo lūpose skambėjo taip geidulingai, tarytum koks kvietimas poruotis, ir mano seksualiai išbadėjęs kūnas jį tikrai išgirdo.
Sučiaupiau lūpas, kad garsiai neleptelėčiau kokios kvailystės, pavyzdžiui: „Taip, noriu turėti su tavimi vaikų.“ Įstengiau tik dar kartą linktelėti. Staiga pasigirdo šaižus pyptelėjimas ir pragaro harpijos Elvyros balsas: „Pirmąja linija skambina ponas Filipsas.“ Roisas persibraukė ūmai apsiniaukusį veidą.
– Trumpam atsiprašysiu, – tarė, – privalau atsiliepti.
– Žinoma. Ar palaukti už durų?
– Ne, pasilikite čia.
Pauelas pakėlė ragelį ir nusuko kėdę taip, kad matyčiau tik atlošą ir tamsią jo plaukų kupetą.
– Ar jau yra rezultatų?
Tyla. Tada Roisas suurzgė žemu balsu:
– Dėl to skambini? Taip.
Vėl pauzė.
– Taip, ji.
Tyla.
– Taip. Džiaugiuosi.
Pauzė.
– Juk žinai, padarysiu viską, kad laimėčiau.
Dėl ko jis džiaugiasi? Ką nori laimėti? Et, nesąmonė klausytis pokalbio telefonu, kai girdi tik vieną pašnekovą! Visiška nesąmonė.
– Šiuo metu aš ne vienas.
Tyla.
– Taip.
Tyla.
– Viso geriausio, mulki, – sumurmėjo Roisas.
Roisas atsisuko, padėjo ragelį, jo akys įdėmiai žvelgė į mane.
– Atsiprašau, įpusėjau pirkimo, tiksliau, sujungimo procedūrą. – Jis mostelėjo ore ranka ir, regis, nuoširdžiai apgailestaudamas pridūrė: – Atleiskite, kad negaliu skirti jums daugiau laiko. Šįryt turiu begalę neišvengiamų darbų. Ar leisite man paskambinti artimiausiu metu ir susitarti dėl kito susitikimo?
Klausydamasi jutau, kaip akis užlieja žilpinanti, raudona pykčio banga. Vis tiek ketinau pasielgti mandagiai – sutikti su pasiūlymu ir išeiti. Tačiau kaip laukiamajame – norą kapituliuoti nutildžiau. Nebūsiu kilimėlis kojoms valytis. Daugiau ne! Išleidau pinigų taksi, pavogė mano rankinę, laukiau ilgiau kaip valandą. Nesijudinsiu iš vietos, kol viską aptarsime! Stipriai sugniaužiau ant kėdės ranktūrių padėtus kumščius. Aš esu tigrė.
– Pone Pauelai, juk naeaptarėme nė vienos renginio detalės.
– Prašiau vadinti mane Roisu, pamenate? „Ponas Pauelas“ labiau tinka mano tėvui. Gaila, bet viską aptarti teks kitą dieną.
– Roisai, – (būk stipri ir užtikrinta!) – susitikimo laukiau daugiau kaip valandą.
– Apie jį sužinojau vos prieš kelias minutes. Atsiprašau už nepatogumus.
Nepatogumus? Akis užliejusi raudona migla užvirė pragaro liepsnomis. Atsiprašymas nesugrąžins man švarkelio ir mėgstamiausio lūpdažio!
– Ar niekaip neatrasite kelių akimirkų? – išspaudžiau pro sukąstus dantis. – Ilgiau tikrai neužtruksime. Turiu keletą klausimų…
– Motinos apsilankymas sujaukė mano dienotvarkę, todėl apgailestauju, negaliu skirti nė penkių minučių.
Žinoma. Mintį supratau. Akivaizdu, kad jis nė neketina manęs samdyti ir stengiasi kuo greičiau atsikratyti. Staiga susivokiau imanti nuo Roiso stalo krašto užrašų knygelę. Mintyse skaičiavau, kiek atsiėjo mano laikas, rankinė, lūpdažis (dar dvidešimt dolerių pridėjau už moralinę žalą), nauja pora batų ir, velniai nematė, valymo paslaugos.
– Ką darote? – Jis pabaksnojo į kelį nulūžusiu pieštuko galu.
– Pirmo susitikimo išlaidų į galutinę sąmatą dažniausiai neįtraukiu, bet jums padarysiu išimtį. Štai sąskaita už šios dienos susitikimą. – Nuplėšiau popieriaus lapelį ir padaviau jam.
Roisas smalsiai peržvelgė ir nusijuokė.
– Lūpų dažai?
– Prie jūsų pastato iš manęs pavogė rankinę, kurioje buvo mano mėgstamiausi lūpų dažai.
– Apsaugos darbuotojams liepsiu viską išsiaiškinti. – Pašnekovas susiraukė. – Daugiau taip nenutiks.
– Dėkoju.
Stojo tyla.
– Ar neprieštarausite, jei čekį atsiųsiu paštu? – paklausė.
– Taip, žinoma.
Lyg būtų vilties kada nors tuos pinigus pamatyti…
– Susitikti rasiu laiko kitą kartą, pažadu. Tiesą sakant, jums ir vakarėliui planuoti skirsiu visą dieną.
Melagis – norėjau tėkšti jam į akis, bet pasidaviau.
– Gerai.
„Pirmas įrodymas, – tarė manyje tūnanti tigrė. – Tu silpnavalė. Kovok! Priversk jį pasikalbėti dabar! Nesileisk išspiriama lauk!“
– Džiaugiuosi, kad ketinate rasti man laiko. – Tigrę nutildžiau. – Puiku. Nuostabu. – Įsitikinusi, kad Roisas niekada nepaskambins, padaviau jam vizitinę kortelę. – Štai mano telefono numeris. Skambtelėkite, kai turėsite laiko susitikti.
Jis paėmė, prabėgomis užmetė akį.
– Tiesa, kai ką norėčiau aptarti dabar.
– Ar per daug nesugaišite savo brangaus laiko?
Džiaugiausi, kad įstengiau atsikirsti, bet drauge graužiausi dėl tiesmukumo. Šis vyras turi daugybę įtakingų draugų, kuriems gali prireikti vakarėlių planuotojos paslaugų. Velniava, vis dar sopa kelius.
– Padarysiu išimtį, – prakalbo Roisas. – Prieš oficialiai jus samdydamas turiu įsitikinti, kad sutinkate su tam tikra išlyga.
Oficialiai samdydamas? Nurijau seiles. Gerai, gal tikrai ketina su manimi susisiekti? Vaje…
– Išlyga? – gaudydama orą paklausiau.
– Tai būtina sąlyga, susitarimas.
– Žinau, ką reiškia „išlyga“, ačiū.
– Kol dirbsite man, – ramiai tęsė pašnekovas, – noriu, kad motinos vakarėlis būtų pagrindinis ir vienintelis jūsų renginys.
Pajutau, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis. Turėjau susivokti vos įžengusi į biurą, bet supratau tik dabar – šis žmogus yra trigubas „V“: viešpats, valdovas ir