Likimo duktė. Lindsay McKennaЧитать онлайн книгу.
Maikas prisimerkęs pažvelgė jai į akis. Nepaisant to, kad buvo Amerikos indėnė, Kajos akys buvo skaisčiai žydros kaip ledynų ežerai Šiaurės Aliaskoje. Būtent šios paslaptingos akys patraukė jį vos ją pamačius. Jos buvo didelės, protingo žvilgsnio, dideliais juodais vyzdžiais. Rainelių kraštai juodi kaip erelio. Maikas negalėjo atplėšti žvilgsnio. Kaja Alseon buvo aukščiausio lygio plėšrūnė. Stipri Maiko intuicija tai pajuto pirmą pažinties akimirką. Šios moters reikia paisyti. Jis atsisėdo tiesia nugara.
– Atleista už blogą elgesį? Neįmanoma!
– Žinau, bet verčiau patikėkit. Vyriausiasis leitenantas puolė mane iš nugaros lakūnų kambaryje vos nutupdžius lėktuvą. Parašiau ataskaitą ir stojausi eiti. Negirdėjau, kaip jis įėjo, o tada staiga jis ėmė grabalioti mano užpakalį ir pasakoti, ką norėtų su manimi daryti.
Maikas stebeilijo į ją išpūtęs akis. Kaja sėdėjo įsitempusi, prisimerkusi iš pykčio ir kietai sučiaupusi putlias lūpas.
– Turbūt juokaujat! – aiktelėjo jis. Maikas jokiu būdu nenorėtų susipykti su šia moterimi. Indėnų galia supo ją kaip audros debesis, galintis pratrūkti bet kurią akimirką. Maikas juto, kad ji tą galią tramdo ir slepia, tik nežinia, ar norėdama apsaugoti save, ar kitus. Net per atstumą juto jos įsiūtį. Jis žinojo, kad Kaja kilusi iš senos žiniuonių giminės. Tai paaiškino, kodėl joje kunkuliuoja tokia jėga, tačiau vis dar buvo neaišku, iš kur jos viduje tiek pykčio… Turbūt nešiojosi jį labai seniai, nuo vaikystės, bet kol kas nebuvo tikras.
– Vyriausiasis leitenantas Torvalis už tai sumokėjo, – patikino Kaja. – Retkarčiais kikbokso įgūdžiai vis dar praverčia, – pridūrė ji gniauždama kumščius. – Sulaužiau jam nosį.
– Jam labai pasisekė, kad nieko daugiau.
– Būtų buvę ir daugiau, bet netikėtai prie durų išdygo mūsų eskadrono vadas. Torvalis ėmė rėkti, kad aš jį puoliau be jokios priežasties, o aš neturėjau, kas paliudytų, jog jis meluoja.
– Dieve mano, – atsiduso Maikas. – Tik nesakykit, kad jus teisė karo teismas?..
– Teisė, – niūriai atsakė Kaja. – Bet atvykau ne dėl to, majore. Išmesta iš laivyno grįžau į gimtinę, Kvalos rezervatą Šiaurės Karolinoje. Mano senelė Aivė Švytinti Žvaigždė Sanderson išsiuntė mane melstis Didžiajai dvasiai, kad skirtų man naują kelią. Norėjau apginti savo garbę. Norėjau nuplauti šeimos vardą. Dabar visame rezervate sklinda gandai, kad užtraukiau savo tautai nelaimę. Jie nesupranta, kas įvyko, ir mane kaltina. Laikraščiuose mane pavaizdavo kaip atstumtąją, maištininkę, kuri smogė aukštesnio rango pareigūnui…
Maikas purtydamas galvą atsistojo ir apėjo stalą. Tada prisėdo ant jo krašto ir atsisuko į Kają.
– Nusprendusi ateiti pas mane, pasielgėte teisingai, Kaja. Norite apginti savo gerą vardą? Mes jums padėsime. Galime pradėti tyrimą…
– Ne, majore, – sušnabždėjo ji. – Atvykau ne dėl to. Aš čia ne dėl savęs. Atvykau kaip visos savo tautos, rytų čerokių, atstovė.
ANTRAS SKYRIUS
Maikas pažvelgė į ryžtingas Kajos akis.
– Kuo galiu padėti?
– Lėktuvnešyje tarp mūsų pajutau ryšį, – atsakė ji. – Jaučiu, kad galiu jumis pasitikėti, todėl noriu pasikalbėti. – Ji apsižvalgė po kabinetą, kuriame ant sienos kabojo sukryžiuoti kavalerijos kardai, kampe stovėjo Amerikos vėliava, o šalia jos – Montanos valstijos vėliava. Viena siena buvo nukabinėta nuotraukomis, kuriose Maikas Hiustonas pozavo su Peru kariuomenės pareigūnais. Nebuvo jokios abejonės, kad jis – aukščiausio lygio karys. Kaja krenkštelėjo ir tarė:
– Nedaug žinau apie jūsų tautos kultūrą. Ar esate girdėjęs apie pašaukimo viziją? Apie Amerikos čiabuvių papročius?
Maikas gūžtelėjo pečiais.
– Mūsų kultūra, tikėjimas ir papročiai labai panašūs į mūsų pusbrolių šiaurėje. Kodėl klausiate?
Kaja atsilošė kėdėje nenuleisdama nuo jo akių.
– Noriu papasakoti jums apie sapną, kuriame mane aplankė pašaukimo vizija. Žinau, kad tai neįprasta, bet turite apie jį žinoti, kad suprastumėte, kodėl aš čia… – tarė Kaja ir giliai įkvėpusi nupasakojo visą košmarą, kuris kankino ją kiekvieną naktį nuo tada, kai grįžo į Didžiuosius Dulsvuosius kalnus. Baigusi pridūrė: – Kai ko jūs dar nežinote, bet tai yra raktas į mano sapną. Anot čerokių pasakininkų, kiekvienas klanas turi savo totemą, kurį rankomis melsdamasis per daugybę metų išskaptavo žiniuonis. Pašaliniams tai paprasčiausios skulptūrėlės, – paaiškino ji gūžtelėdama pečiais. – Bet mums jos gyvos, tikros, jose slypi galia, kuri padeda ne tik klanui, bet ir visai tautai. Netekę trijų totemų mūsų žmonės kenčia dvasiškai. – Ji trumpam stabtelėjo norėdama įsitikinti, ar majoras ją supranta. Tamsiai mėlynos primerktos Maiko akys žvelgė į ją susimąsčiusios. Kaja nusprendė, kad jis supranta.
– Mano žmonės, kečujai, irgi turi savo totemus, – patikino Maikas. – Pavyzdžiui, mano dvasinis vedlys yra jaguaras. – Šypsodamasis jis iš kišenės ištraukė mažą juodą skulptūrėlę ir ištiesė jai. Tai buvo iš vulkaninio stiklo išskaptuotas jaguaras. – Tai amuletas, archetipinis simbolis, reiškiantis gyvūno, vabzdžio, paukščio ar žuvies energiją.
– Taip, esu apie juos girdėjusi, – atsakė Kaja, bet jaguaro nelietė. Šventų relikvijų liesti negalima, nebent savininkas aiškiai tai leidžia. Prisilietimas perduoda prisilietusiojo energiją, ir daiktas pasikeičia. Tai buvo tabu. Kajai pakako matyti, kad jaguaras išskaptuotas iš blizgančio juodo akmens. Stebėdama, kaip Hiustonas jį grąžino į kairę kelnių kišenę, sumurmėjo: – Paprastai amuletai yra asmeniniai totemai. Tie trys iš septynių klanų totemų dvasiškai šimtus kartų galingesni ir vertingesni. Bent jau, anot mano senelės.
Maikas linktelėjo.
– Dėl to nėra jokių abejonių. Suprantu, kad nerimaujate jų netekę. Praradusi šventas relikvijas tauta gali pakrikti. Žinau, kad jomis reikia rūpintis. Esu tikras, kad kiekvieną mėnesį šviečiant mėnuliui atliekama ceremonija, kad totemų galia persiduotų klano žmonėms.
Kaja atsiduso ir sunėrė pirštus sau ant kelių.
– Jūs teisus, nors senelė, kuri yra viena seniausių žiniuonių mūsų rezervate, apie tai pasakojo nedaug, – atsakė Kaja pakėlusi į Maiką akis. – Turbūt žinote, kad ši informacija laikoma paslaptyje ir perduodama iš kartos į kartą. Kiekviename klane viena šeima ir tik vienas šeimos narys vienu metu mokomas, kad jam būtų galima patikėti saugoti klano totemą. Tik jie žino, ką daryti ir kaip rūpintis šiomis relikvijomis.
– Puikiai suprantu, – atsakė Maikas. – Tokie daiktai kaip totemai, atkeliavę iš kartos į kartą per tūkstančius metų, yra labai, labai galingi ir reikalauja ypatingos priežiūros. Juos reikia nuolat apvalyti ir garbinti, kad išlaikytų savo energiją.
– Majore, radusi dingusį krištolinį totemą ir grąžinusi jį į Kvalos rezervatą, savo tautai suteikčiau ramybę bei harmoniją. Senelė sakė, kad nuo tada, kai totemus pavogė, daugybė jaunų žmonių įjunko į narkotikus. Ji mano, kad dauguma jų šitaip mėgina susisiekti su Didžiąja dvasia. Kol totemai buvo mūsų žemėje, vykdavo nuostabios dvasingos ceremonijos, kurios pamaitindavo žmonių sielas ir suteikdavo klanui bendrumo jausmą. Dingus totemams, vyksta daug mažiau ceremonijų ir jos nebeturi ankstesnio poveikio. Dėl to dalis jaunų žmonių, mėgindami pajusti tą ypatingą bendrumą, kurį patirdavo per ceremonijas, vartoja narkotikus.
– Suprantu, kaip jums svarbu susigrąžinti šias brangenybes. Netekusi savo totemų tauta iš tiesų