Viskas, kas jam priklauso. Emily McKayЧитать онлайн книгу.
ir atsigręžė prieš paimdama už durų rankenos. – Klausyk, tai ne mano reikalas, bet tu neturėtumei su tuo taikstytis. Šeimos nariai turi gražiau elgtis vieni su kitais.
– Taip. Turėtų, – Poršija seniai neturėjo vilties, kad motina elgsis kitaip. Ji nesuprato kodėl, bet juto, kad turi pateisinti savo motiną. – Žinau, kad mano motina gali elgtis kaip kalė. Neketinu apsimetinėti, kad ji nuoširdžiai mane domina. Bet kai kalbama apie tokius dalykus, dažniausiai ji būna teisi. O aš ne. Jeigu ji mano, kad žmonės klaidingai supras mano nuotraukas, galiu lažintis, kad taip ir bus.
– Kokia painiava, – Džindžer papurtė galvą. – Ir tau tai nerūpi?
– Rūpi, bet tokiame pasaulyje aš ir gyvenu.
– Nėra skirtumo, kokiame pasaulyje tu gyveni. Šeima turi tave palaikyti. Nesvarbu kaip, – Džindžer paniuro. – Pasaulis, kuriame tu gyveni, užknisa.
Nuožmus Džindžer žvilgsnis akimirką pribloškė Poršiją. Ji įdėmiai nužvelgė merginą. Jai ir vėl atrodė, kad mergina yra jai artima.
– Ar mes buvome susitikusios anksčiau? – netikėtai pasiteiravo Poršija.
Džindžer žengė atatupsta, netikėtas judesys suvirpino ant padėklo išrikiuotas šampano taures.
– Ne. Kur mes galėjome susitikti?
Poršija nespėjo išgauti daugiau informacijos, nes padavėja apsisuko ir spruko pro duris.
Dabar ji buvo įsitikinusi, kad jiedvi buvo susitikusios anksčiau. Merginos šypsena išdavė. Ir akių žvilgsnis.
Akys.
Poršija sulaikė kvėpavimą ir staiga prisiminė.
Šitos jaunos merginos, šitos padavėjos, kurią ji atsitiktinai sutiko, akys lygiai tokios pat spalvos kaip Deltono Keino. Dabar, kai ji prisiminė akis, visi kiti Džindžer bruožai, regis, tapo lengvai atpažįstami. Tas nuožmumas paveldėtas iš Grifino Keino. Sarkastiška šypsenėlė – tokia pat kaip Kuperio. Džindžer yra beveik tobulas trijų brolių junginys. Taip, kiek subtilesnė ir moteriškesnė, bet ji galėtų būti jų sesuo.
Poršijos išvadas būtų galima atmesti, bet yra vienas lemiamas faktas. Deltonas, Grifinas ir Kuperis turi pusiau seserį. Jie visi žino, kad ji yra, tačiau niekas nežino, kas ji ir kur gyvena. Nors atrodo neįtikėtina ir neįmanoma, bet gal Poršija rado dingusią Keinų palikuonę?
Visą likusį vakarą Poršija žvalgėsi Džindžer. Nuolat stebėjo minią, akimis ieškodama padavėjos su kaštono spalvos plaukais ir auskaru nosyje, bet atrodė, kad ji prasmego skradžiai.
Kai vėlyvą naktį Poršija važiavo į savo mažus namučius, ji vis dar buvo pasiryžusi surasti tą padavėją. Ji nesijautė apnikta minties rasti merginą, bet taip ji bent jau negalvojo apie paskalas, kurios sklandė aplinkui.
Kodėl žmonės mielai pliurpia apie ją tik todėl, kad jos buvęs vyras greitai taps tėvu? Ar dėl to, kad kažkas nufotografavo ją žaidžiančią krepšinį su asocialiais paaugliais? Kiti žmonės elgiasi išties netinkamai, bet niekam, regis, tai nerūpi.
Toks pat negailestingumas skandino ir Karą Kein. Holisteris Keinas, buvęs Poršijos šešuras, turėjo nesuskaičiuojamą daugybę meilės romanų. Karai pavyko viską ištverti iškelta galva. Kai ji su juo išsiskyrė, žmonės ją plakė liežuviais.
Žinoma, Holisteris ir Kara brangiai sumokėjo už jo meilės ryšius. Praėjusiais metais, kai Holisterio sveikata pablogėjo, jis nuo vienos buvusios savo meilužės gavo laišką. Moteris sužinojo, kad jis guli mirties patale, ir nusprendė pakankinti žinia apie dukterį, kurios jis niekada nepažino.
Nesvarbu, kas rašė laišką, tas žmogus žinojo, kad Holisteris yra šunsnukis, mokantis manipuliuoti. Laiško autorė neabejojo, kad jis eis iš proto sužinojęs, jog turi dukterį, kurios niekada nesutiks ir negalės valdyti. Gavęs laišką Holisteris prie savo lovos pasikvietė tris sūnus: Deltoną ir Grifiną – teisėtus sūnus, ir Kuperį, nesantuokinį savo sūnų. Tėvas pareikalavo rasti dukterį ir sugrąžinti į šeimą. Ją radusysis taptų vieninteliu paveldėtoju. Jeigu dukters niekas neras iki Holisterio mirties, jis visą savo turtą atiduos valstybei.
Užduotis, kurią tėvas užkorė savo sūnums, suskaldė šeimą. Ir sugriovė jo paties santuoką. Dabar, prabėgus vieniems metams, dingusi dukra vis dar neatsirado. O Holisterio sveikata pagerėjo. Paskutinį kartą, kai Poršija jį matė, jis buvo toks pat kandus ir piktas kaip ir anksčiau, bet jo jau nebepersekioja mirties šešėlis. Holisteris tvirtai tikėjo, kad kas nors ras jo dukterį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.