Tobula pora. Kat CantrellЧитать онлайн книгу.
buvo verta veltis į tą juokingą reikalą, kurį sugalvojo ponia Arundel. Rasti giminingą sielą tikrai nepavyks, ir tai bus tokia žeminanti patirtis, kad Daksui po to nė nereikės tos įmonės kritikuoti.
Eliza tyčia bandė jį sumenkinti. Jis buvo įsitikinęs, kad ji stengėsi iš paskutiniųjų.
Po penkiolikos minučių prodiuseris jau buvo paruošęs interviu. Televizijos stoties komanda stebėjo jį ekrane. Daksas kritikavo piršlybų specialistę, o ši bandė atsilaikyti. Kamera net pagavo akimirką, kai ji užklupo jį nepasiruošusį.
Gerai, vadinasi, tai nutiko dukart, tačiau šitai pastebėjo tik pats Daksas – jis buvo įvaizdžio meistras. Visi jį matė tik tokį, kokiu jis norėjo pasirodyti.
Eliza Arundel buvo kitokia, tai jau tikrai.
Gaila, kad tos kojos prilipdytos prie tokios beviltiškos romantikės. Jis turėtų jos nekęsti dar labiau nei anksčiau. Ji nepasidavė spaudimui ir įgijo pranašumą užsiminusi apie patenkintą klientą… Na, jos vietoje jis būtų pasielgęs taip pat.
Buvo nuostabu. Arba būtų buvę, jei jis nebūtų sutikęs įrašyti savo vardo į jos kompiuterį.
Likusią dienos dalį Daksas praleido susitikimuose su televizijos kanalo darbuotojais, kritikavo kiekvieną skyrių taip pat kaip ir Elizą. Iki priešpiečių jie jau turėjo išankstinius skaičius dėl gerosios krikštamotės interviu, ir jie tikrai buvo geri. Tačiau puikūs vienos dienos reitingai viso ketvirčio rezultatų nepagerins.
Daksui atsisėdus prie savo „Audi“ vairo, supypsėjo telefonas, ir jis perskaitė žinutę.
Džena: Galėtum surengti pasimatymus su penkiomis skirtingomis moterimis? Kadangi ruošiesi susitikti su savo gyvenimo meile… Regis, tai tikrai ne aš… Tebūnie tų pasimatymų keturi. Daugiau tavęs nebenoriu matyti.
Daksas susikeikė. Kaip jis galėjo pamiršti, kad Džena tikrai žiūrės laidą? O gal blogiausia, kad jis apskritai pamiršo raudonplaukę, su kuria susitikinėja jau keturias – ne, penkias, – savaites. O gal jau beveik šešias?
Jis dar kartą susikeikė. Jau baigėsi santykių galiojimo laikas, nors jis dar nenorėjo pasiduoti. Akivaizdu, kad Džena įsivaizdavo daugiau, nei turėtų. Jiems buvo smagu, ir jis jai pasakė, kad santykiai gali tęstis. Kad ir kaip ten būtų, ji nusipelnė daugiau nei išgirsti per televizorių, kad šiems santykiams aukoja daugiau nei Daksas.
Oficialiai jį galima pripažinti blogiausiu vaikinu pasaulyje.
Kitą kartą iš pat pradžių jis išsireikš aiškiau – Daksas Veikfildas laikėsi „Malonumų taisyklių“. Jam patiko, kad jo moterys linksmos, seksualios ir – kas svarbiausia – neprisirišusios. Gilesni santykiai jį siejo tik su darbu, ir to jam pakako. Moterys turėtų būti dekadentiškas malonumas. Jei nėra gerai, kam kankintis?
Jis grįžo namo į savo loftą, kurį nusipirko Dip Elumo rajone, kol šis dar nebuvo išpopuliarėjęs. Ir mintyse perbėgo pažįstamas moteris, ieškodamas sau tinkamos. Nesurado nieko. Greičiausiai visos moterys, su kuriomis jis kada nors yra kalbėjęs, matė interviu. Nepanašu, kad šįvakar dar ką nors pavyks nusikabinti.
Bet, Jėzau, leisti vakarą vienam – nieko gero.
Gurgiančiu skrandžiu Daksas numetė portfelį prie durų ir nužingsniavo iki plienu ir juodu granitu dekoruotos savo virtuvės panaršyti po spinteles.
Kol virė makaronai, jis prisiminė, kaip piktdžiugiškai nusišypsojo Eliza, pasiūliusi įrašyti jo vardą į kompiuterį. Tamsiaplaukė nedidukė moteris kaitino Dakso vaizduotę.
Jis tikrai nenori atsakinėti į klausimus, kokia mėgstamiausia jo spalva ar kokį koledžą lankė, kad ponia Arundel iš savo kompiuterio galėtų ištraukti bet kokios moters vardą. Keista, bet jis laukė, kol vėl galės su ja pasiginčyti.
Kitą rytą Daksas nusprendė iki savo biuro miesto centre važiuoti automobiliu. Paprastai jis eidavo pėsčiomis, taip ir prasimankštindavo, ir išvengdavo Dalaso kamščių. Bet Eliza pirmąjį jų susitikimą paskyrė 10 valandą ryto.
Iki pusės dešimtos jis jau buvo dalyvavęs trijuose telefoniniuose susirinkimuose, pasirašęs regioninio laikraščio įsigijimo sutartį, perskaitęs ir atsakęs į elektroninius laiškus, perpildžiusius jo pašto dėžutę, ir išgėręs du puodelius kavos. Daksas gyveno dėl „Veikfildo žiniasklaidos grupės“.
O dabar dalį savo laiko jis turės paaukoti gerajai krikštamotei. Nes pažadėjo.
Dakso motina buvo šalta, nepatikima moteris, bet, palikusi jį, išmokė, kaip svarbu laikytis pažadų. Štai kodėl jis retai juos dalindavo.
„Ilgai ir laimingai“ įmonė buvo įsikūrusi skoningame dviejų aukštų biurų pastate šiaurinėje miesto dalyje. Švarus, neryškus logotipas ant durų skleidė eleganciją ir rafinuotumą, būtent taip ir galėjai privilioti klientus – įtakingus vadovus ir verslininkus.
Administratorė paklausė vardo. Daksas liko laukti, kol galiausiai jį nuvedė į kambarį su dviem odiniais krėslais ir kavos staliuku, apkrautu albumais. Ant vieno viršelio buvo mėlynai auksinė žuvis, ant kito – krioklys.
Nuobodu. Negi ponia Arundel tikisi užliūliuoti savo klientų budrumą, kol jie laukia? Regis, jis tuoj sužinos.
Aukštais kulniukais stuksendama į medines grindis Eliza pranešė apie savo pasirodymą. Daksas lėtai ją nužvelgė: nuo aukštakulnių, dailių kojų iki apgludusio raudono sijono ir švarkelio. Paprastai jam patikdavo aukštesnės moterys, bet dabar nebeprisiminė, kodėl. Jo žvilgsnis kilo aukščiau iki Elizos veido. Daksas jau spėjo pamiršti, koks jis patrauklus.
Jos energija jį pribloškė, net oda pašiurpo, o akimirkai sukilo irzulys.
– Vėluoji.
Jos rimtas veidas nė nevirptelėjo.
– Pats pavėlavai.
Ne taip ir daug. Dešimt minučių. Gal. Nepaisant to, ji privertė jį laukti šiame į stomatologo kabinetą panašiame kambaryje turėdama savų tikslų. Taškas piršlienės naudai.
– Bandai ką nors įrodyti?
– Pamaniau, kad nepasirodysi, ir atsiliepiau telefonu. Bandau dirbti.
Eliza įsitaisė kitame krėsle ir keliais prisilietė prie jo kojos.
Ji, regis, nė nepastebėjo. Jo kelias sudilgčiojo, o ji paprasčiausiai sukryžiavo kojas ir natūraliai palingavo aistringai raudonu aukštakulniu bateliu.
Taip pat natūraliai Daksas ant stalelio numetė albumą apie žuvis.
– Užimta diena. Šou nesitęsia, jei neįdedi darbo.
Bet tai buvo prastas pasiteisinimas. Jie abu verslininkai, ir jis parodė jai nepagarbą. Netyčia, bet tokia tiesa.
– Pats tam pasiryžai. Profilio sudarymo sesija trunka kelias valandas. Arba stokis, arba užsičiaupk.
Valandas? Jis vos nesuaimanavo. Tiek daug laiko tam, kad sužinotum, jog jis mėgsta futbolą, nekenčia „Dalaso kaubojų“, geria tik tamsų importinį alų ir labiau mėgsta paplūdimius, o ne kalnus?
Daksas išsitraukė telefoną.
– Padiktuok man savo numerį. – Ji prisimerkė, ir tai atrodė taip miela, kad jis net susijuokė. – Nebijok, neskambinėsiu be reikalo. Jei tai užtruks kelias valandas, turėsim išdalinti sesiją į kelias dalis. Tada galėsiu atsiųsti žinutę, jei vėluosiu į kitą susitikimą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив