Nuodėmingasis skandalistas Peloponese. Bronwyn ScottЧитать онлайн книгу.
žinoma. Juokėsi, be abejo, anglas Brenanas Karas, kuris su Katerina Stefanos sukosi šokio žingsneliu. Abu plačiai išsišiepę, abu gražūs. Išeitų patraukli pora.
Stebint juos Patrą nusmelkė pavydas. O gal ilgesys? Jie su Dimitrijumi buvo kaip tiedu. Nepraleisdavo nė vieno šokio. Bendrą gyvenimą švęsdavo kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą. Dabar tas gyvenimas baigėsi. Dar viena auka kovoje už Graikijos nepriklausomybę. Ta kova iš jos atėmė ir vyrą, ir naivumą. Naivumą, kuris leido mylėti protu, kūnu ir siela. Patra nenorėjo rizikuoti antrą kartą. Toks stiprus jausmas reikalavo atsiduoti, darė ją pažeidžiamą. Tačiau kaime gyveno daugybė žalių merginų, trokštančių rizikuoti. Kardamilyje ji tikriausiai buvo vienintelė moteris nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, kurios Brenanas Karas nedomino kaip vyras. Bet ji buvo ir vienintelė, kuri nebenorėjo rizikuoti.
Šokiui pasibaigus Patra žiūrėjo, kaip Brenanas nuveda Kateriną prie tėvo. Katerinos žvilgsnis buvo laimingas ir savininkiškas. Patra svarstė, ar anglas supranta, kur veliasi. Net ir menkai dalyvaudama kaimelio gyvenime ji žinojo, kad Kardamilio tėvai tikisi, jog Brenanas taps ilgalaikiu bendruomenės nariu.
Patra stebėjo, kaip Brenanas pasimuistė, kaip nejaukiai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos ir apsižvalgė minioje kažko ieškodamas. A, vadinasi, suprato. Jis ėmė nerimauti, ir ne veltui. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad anglas, atvykęs į Kardamilį, ilgai neužsibus. Brenanas Karas buvo nuotykių ieškotojas, o santuoka ir žmona padarytų jiems galą.
Jis akimis naršė minią, kol galiausiai jo žvilgsnis sustojo ties ja. Reikėjo dingti jam iš akių. Patra nenorėjo draugijos, bet kažkoks vidinis užsispyrimas paragino sutikti jo žvilgsnį, pažvelgti į akis ir greitai nusisukti supratus, ko jam reikia. Jis ieškojo, kaip pabėgti, ir išsirinko ją bendrininke. Patra nusuko akis ir žengė atatupsta, bet per vėlai. Šaukštai po pietų. Ji spoksojo per ilgai. Dabar Brenanas Karas atsipalaidavęs, blizgindamas žydromis akimis žirgliojo jos pusėn, ir dėl to ji galėjo kaltinti tik save.
Žmonės būtinai pastebės. Ir dėl to, kad ji pasielgė neįprastai, ir dėl jo. Tarp moterų jokia paslaptis, kad anglas kaitino aistras nuo pat atvykimo. Bet Patra užsispyrusi laikėsi atstumo dėl daugybės priežasčių. Visų pirma jis jos nedomino, o jei ir domintų, jam dar nėra nė trisdešimties, jis gerokai per jaunas subrendusiai trisdešimt penkerių metų moteriai. Bet šįkart išsisukti nepavyks.
Patra nurijo seiles. Jis sustojo priešais. Akys žydros, kaip pasakojo moterys, stiprios, įdegusios rankos, užkištos už plataus odinio foustanella diržo, pakibusio žemai ant klubų.
– Tu mane stebėjai, – nutęsė užtikrintai kaip vyras, kuris žino, kad yra teisus.
– Man dėl tavęs buvo neramu, – pataisė Patra jo drąsą sutikdama lediniu rimtumu ir galva parodė Stefanosų pusėn. – Pasirodė, kad jauteisi nejaukiai.
– Nes taip ir buvo, – Brenanas išsišiepė dar plačiau ir Patra nejučiomis sulaikė kvapą. Kai šypsodavosi, jo veidas būdavo ypač išraiškingas. Tobula simetrija, tikra skulptoriaus svajonė: aukšti atsikišę skruostikauliai, tarp jų ilga nosis ir nuodėmingos lūpos. Kalbant objektyviai, Patra suprato, dėl ko kilo toks triukšmas ir dėl ko kils triukšmas, jeigu atvykėlis pasiliks čia ilgesniam laikui. Dėl tokio vyro moterys paskelbtų karą. Jis buvo jų Helena.
Svetimšalis metė jai iškalbingą žvilgsnį, kuris stabtelėjo ties jos lūpomis.
– Išgelbėjai mane, todėl noriu atsidėkoti, – tarė tyliai žengęs artyn, kad ji išgirstų jo balsą per muziką ir niekas kitas nenugirstų pokalbio.
Dieve mano, na ir įžūlumas! Nors ji tikino save juo nesidominti, nuo jo žodžių kūną netikėtai pervėrė akinantis karštis. Jeigu Brenanas Karas turėtų tik gražų veidelį, moteris gal ir išgyventų, bet jis turėjo nepakartojamą charizmą ir dar tas akis – stulbinamai žydras kaip Viduržemio jūra saulei leidžiantis akis. Patra jų galią pajuto dar tada, kai jų žvilgsniai susitiko minioje, o dabar, kai jos įsmigo į jos lūpas, pajuto daug stipriau.
Naivesnę moterį jis lengvai sugundytų, bet ji su naivumu atsisveikino prieš daugybę metų. Patra nebuvo nei Katerina Stefanos, nei Marija Kuplos, kurių galvos užpildytos meilės ir santuokos idilėmis. Tačiau Patra vis tiek nebuvo atspari vyro kūno šilumai, muilo kvapui ir ilgoms stiprioms kojoms, kurios kyšojo iš po foustanella nuogos ir įdegusios.
Ji savo ruožtu irgi norėjo mesti jam iššūkį. Anglas atėjo pas ją ieškodamas, kaip pabėgti nuo vyrų dukroms ieškančių tėvų, ir ji jam padės, bet mainais už prieglobstį jis galėtų padėti jai pabėgti nuo įgrisusių kaimelio matriarchių, įsijautusių į piršlienių vaidmenis. Kodėl neleidus jam atsidėkoti? Žinoma, protingai. Ji su juo nesivalkios tamsiais pakampiais ir juo labiau nesibučiuos.
Patra pakreipė galvą ir pamėgino droviai šypsotis, bet tikriausiai nepavyko, nes senokai to nedarė.
– Dėkingas? Ar taip lengvai švaistaisi paslaugomis?
Gal jis ir dėkingas, bet ji privers jį padirbėti. Pirmiausia turės išlaikyti nedidelį išbandymą.
– Ar bent jau žinote, kuo aš vardu? – paklausė ji išdidžiai. Gal jis ir pakurstė jos smalsumą, bet tai dar nereiškia, kad ji bus tik nereikšminga plano, kaip išsisukti nuo Katerinos, dalis.
Anglo akys šelmiškai sublizgo iš pasitenkinimo. Išbandymas jo nesutrikdė.
– Patra Tspiras, – atsakė jis. – Mačiau jus kaimelio turguje. Trečiadieniais perkate iš Konstantino žuvį.
Dabar Patra džiaugėsi, kad stovi tamsoje, nes juto, kaip kaista skruostai. Jis ją pastebėjo. Jis apie ją paklausinėjo. Tačiau kaip vaikiška, kaip mergaitiška džiaugtis, kad jis apie ją išsiaiškino kažkokią smulkmeną.
Atsakydamas jis šypsojosi taip, tarsi sakytų kažką svarbaus ir intymaus. Jo balsas buvo žemas ir kimus, ir tai buvo labai galingas derinys, kuris, nors ir prieš jos valią, privertė širdį greičiau plakti. Tai jai priminė, kad ji – Patra Tspiras, o ne tik Dimitrijaus našlė. Tarsi žmogų apibūdintų tik santuoka ir vyras. Ji visada bus Dimitrijaus našlė, tai visada bus jos dalis, bet ne visuma. Kartais jai norėdavosi būti tik Patra, priklausyti tik sau, atsiduoti savo norams ir įgeidžiams nepaisant to, ko iš jos reikalauja aplinkiniai.
Brenanas Karas nusilenkė ir pridėjo ranką prie krūtinės.
– Aš Brenanas Karas.
Patra skambiai nusijuokė.
– Žinau. Visi žino.
Jis irgi nusijuokė ir plačiai šypsodamasis padavė jai ranką.
– Vadinasi, esame pažįstami. Pažadėjau Konstantinui, kad tave palinksminsiu. Ar suteiktum man garbę ir su manimi pašoktum? – Jis pasilenkė taip arti, kad ji vėl užuodė jo muilo aromatą, ir pridūrė: – Manau, tai užtvirtintų mano pabėgimo priežastį.
Patra pagalvojo, kad jis pats to nežinodamas užtvirtins ir jos priežastį, ir padavė jam ranką. Jos noras bent trumpam išsipildys. Ji bent kelias minutes bus tik Patra. Kas blogiausio gali nutikti?
~3~
Brenanui per minią išvedus Patrą į šokių aikštelę pirmas žodis, moteriai atėjęs į galvą, buvo saugumas. Patra Tspiras buvo saugi. Ji iš jo nesitikėjo nieko daugiau nei ši akimirka, nes pati kaip ir jis ieškojo tik priebėgos. Brenanas tai suprato iš jos akių, kai susitiko jųdviejų žvilgsniai. Jie pasiruošė šokiui. Brenanas uždėjo ranką jai ant liemens. Ji savąją uždėjo jam ant peties. Jiems susiglaudus, Patrą užplūdo raminantys levandų ir šalavijų aromatai. Brenanas jai plačiai nusišypsojo.
– Įspėju, kad ketinu priversti tave apsigalvoti.
– Dėl ko? – nusijuokė Patra ir blykstelėjo tamsiomis akimis. Mintis, kad ji gali flirtuoti, Brenanui buvo labai netikėta. Turguje ji visada atrodydavo labai