Išgalvotos vestuvės. Andrea LaurenceЧитать онлайн книгу.
garsiai suaimanavo. Jos nesunkiai rado silpną vietą. Ji seniai svajojo pakeliauti po Italiją. Nuo vidurinės mokyklos laikų. Norėjo ten praleisti ne vieną savaitę, kad įsimintų smulkmenas, visus renesanso tapytojų paveikslus. Tokia kelionė buvo finansiškai neįmanoma, nors Greta metų metus taupė. Bet Natalija teisi. Gavusi tokią sumą, galėtų kaipmat užsisakyti bilietą ir skristi.
Į Italiją. Florenciją. Vieną. Romą.
Nuvijusi mintis apie ledus, kuriuos skanautų ant Ispaniškųjų laiptų, stengėsi sugrįžti į tikrovę.
– Mes persidirbome. Per atostogas viskas vyksta lėčiau, bet aš savo ateityje nematau trijų savaičių atostogų Italijoje. Net jei jis skirtų milijoną, nerasčiau laiko kelionei.
– Mes nedirbame savaitę nuo Kalėdų iki Naujųjų. Tau tiktų tas laikas, – pasiūlė Natalija. – Arba galėtum sau keliauti vėlyvą pavasarį. Jeigu išspausdintum daugiau kvietimų, rastume, kas pasirūpintų dekoracijomis. Svarbiausia, kad turėsi pinigų. Juk niekam nuo to neskaudės?
– Tiesa, Greta, – įsiterpė Bri. – Apvali sumelė, ir už ką? Už tai, kad pabūsi įsikibusi į kietą Džulijano Kuperio parankę ir paspiginsi į jį susižavėjusiomis akimis? Kad pašoksi su juo per priėmimą ir gal kartelį pabučiuosi prie fotoobjektyvų?
Gretos žandikaulis įsitempė, ji užgniaužė troškimą prieštarauti, nes Bri teisi. Tereikėtų pameilikauti kelias dienas, o paskui keliautų tiesiai į Italiją. Tokia galimybė daugiau nepasitaikys.
– Be to, – dar pasakė Bri, – argi labai jau blogai apsimesti seksualaus aktoriaus drauguže?
Jeigu Rosas nebūtų buvęs asmeniškai atsakingas už karjeros sėkmę, Džulijanas būtų pasmaugęs jį tą pačią sekundę.
– Mergina? Apsimetėlė? Tikrai, Rosai?
– Padės sukurti tau gerą įvaizdį.
Džulijanas atsigėrė vandens iš buteliuko ir atsirėmė į kėdės ranktūrį Našvilio viešbučio kambaryje.
– Ar atrodau beviltiškas, sielvartaujantis po skyrybų su Bridžita?
– Žinoma, kad ne, – ramino Rosas. – Tik noriu būti tikras, kad jos vadybininkai nepergudraus mūsų. Ją jau matė su Polu Vatsonu. Jeigu nepaskubėsi, pasklis kalbos, kad esi smarkiai ją įsimylėjęs.
– Man nerūpi, – riktelėjo Džulijanas. – Nesvarbu, ką kiti galvoja, mes su Bridžita išsiskyrėme prieš šešis mėnesius. Žinią paskelbėme viešai tik todėl, kad jūs atkakliai reikalavote.
– Aš nereikalavau, – atrėmė Rosas. – Studija reikalavo. Tavo meilės romanas buvo sėkmės koziris filmo reklamoje. Žmonės neturėjo sužinoti, kad judu išsiskyrėte, dar nepradėjus rodyti filmo.
– Aha, taip, – nerūpestingai tarstelėjo Džulijanas. – Jeigu dar kada pradėsiu žvilgčioti į koleges, tempk mane kuo toliau ir primink, kaip buvo. Bet dabar viskas baigta. Su Bridžita viskas baigta, tačiau aš nepasiruošęs susitikinėti su kita net dėl kamerų.
Rosas iškėlė rankas.
– Nieko panašaus. Prisiekiu. Be to, viskas jau sutarta. Ji po penkių minučių ateis čia su tavimi susipažinti.
– Rosai! – sušuko Džulijanas, pašoko išsitiesdamas visu ūgiu, kad įbaugintų žemą, storą vadybininką. – Negali daryti tokių nesąmonių be mano leidimo.
– Ne, galiu. Juk man moki už tai. Vėliau padėkosi.
Džulijanas nykščiu ir smiliumi sugnybo sau nosį.
– Kas ji? Kantri muzikos atlikėja? Gal importuoji aktores iš Holivudo?
– Neatspėjai. Sakė, kad ji dirba jungtuves rengiančioje įmonėje. Paprasta mergina.
– Palauk. Po nuotykių su ta padavėja maniau, kad nenorėsi, jog susitikinėčiau su paprasta mergina. Minėjai, kad labiau rizikuočiau, nei būdamas su kita žvaigžde, kuri taip pat turi saugoti savo karjerą. Juk sakei, kad reikia susidėti su tokia moterimi, kuriai nereikia nei mano pinigų, nei šlovės.
Pastaruosius keletą metų Džulijanas griežtai paisė atkaklaus Roso reikalavimo bendrauti su kylančiomis, išpuikusiomis žvaigždutėmis, o dabar – paprasta mergina tinka vien dėl to, kad Rosas taip pasakė?
– Suprantu, dažniausiai taip ir būna. Ta padavėja norėjo tave apjuodinti bulvarinėje spaudoje ir sparčiai pralobti. Holivude milijonai tokių. Bet mano scenarijuje šis pasirinkimas yra protingas. Našvilyje moterys kitokios, be to, šis žingsnis netikėtas. Patiks tavo gerbėjoms ir, be abejonės, studijai. Stengiausi gauti tau tikro romantiko vaidmenį. Šis sumanymas turėtų padėti.
Džulijanas nelabai norėjo būti romantiko pavyzdžiu. Tik jau ne tokiu, apie kokį kalbėjo Rosas. Vadybininkas svajojo apie tokius romantinius filmus, kuriuose patraukli blondinė būtų įsikibusi į jį nuogą, kol jis šaudytų blogus vyrukus. Jis jau ne kartą atliko tokį vaidmenį. Kai vėl ėmė spausti Rosą dėl tos pačios temos, gavo romantiko vyro vaidmenį filme apie striptizo šokėjus. Filmas nebuvo griežtai kritikuojamas nei nominuotas apdovanoti. Po šimts, Džulijanas būtų nudžiugęs, jei būtų tekę vaidinti nesudėtingoje romantinėje komedijoje. Kurioje nebūtų sprogimų. Kulkosvaidžių. Ar juostelių ant klubų.
– Turėčiau tave už tai atleisti, – skųsdamasis Džulijanas sudribo į fotelį.
Tušti grasinimai – abu tai žinojo. Rosas rūpinosi Džulijano karjera. Gal Džulijano netenkino didelio biudžeto veiksmo filmai, bet jam reikėjo kiekvieno cento.
– Viskas bus gerai. Pažadu. Tai ne tikri santykiai, todėl šįkart galiu laužyti savo paties taisykles. Po kelių dienų grįši į Holivudą ir susitikinėsi su kuo tik užsigeidęs.
Džulijanas kažkodėl tuo abejojo. Įžengęs į Holivudą jis garsėjo ne pačiais geriausiais santykiais su moterimis. Padavėja bulvarinei spaudai pardavė jų meilės istoriją su pikantiškomis smulkmenomis, kurias iš jo išpešė. Šokėja ieškojo vyruko, kuris sumokėtų už jos klaidas. O visos kitos siekė arba jo pinigų, arba vartų į šou verslą.
Rosas ragino susitikinėti su kitomis aktorėmis, kad būtų mažiau rūpesčių, tačiau ir vienu, ir kitu atveju tekdavo sudaryti konfidencialumo sutartį. Net jei viskas buvo gerai, Džulijanas vis tiek mokėjo saugoti tai, kas buvo asmeniška. Nepliauškė apie šeimą, praeitį… Neskelbė to, ko nenorėjo matyti laikraščiuose. O ieškiniai neužglaistytų žalos, kuri būtų padaryta.
Išsiskyręs su Bridžita jis nesidomėjo moterimis. Dėl pasimatymų reikėjo daug padirbėti ir, jei atvirai, jie neteikė didelio malonumo. Kaip jam rasti meilę, jeigu sunku buvo sutikti žmogų, kuriuo pasitikėtų?
Rosas atsistojo, gėrimą pastatė ant mažo staliuko.
– Na, viskas turėtų būti gerai.
– Kur eini?
– Dingstu, – pasakė Rosas.
– Dingsti? Regis, sakei, kad mano mergina jau tuoj bus čia.
– Taip. Todėl aš dingstu. Juk trys – tai ne pora. Judviem reikia pažinti vienas kitą.
Džulijanas atvipusiu žandikauliu stebėjo iš kambario sprunkantį vadybininką. Turėjo jį pasmaugti. Galėtų ieškotis naujo.
Beliko laukti, todėl jis išsikėtojo ant fotelio ir stūmė laiką išmaniajame telefone tikrindamas praleistų skambučių sąrašą ir šeimos naujienas. Motina ir brolis gyveno Luisvilyje, todėl bendrauti telefonu buvo lengviausia ir saugiausia – ypač su broliu Džeimsu. Džeimso padėjėjas vis atnaujindavo informaciją apie brolį ir pasidalydavo linksmomis smulkmenomis, kad jų ryšys būtų stipresnis. Šiandien nebuvo jokių žinučių.
Po keturių minučių pabeldė į