Netikėtos permainos. Эбби ГринЧитать онлайн книгу.

      Zakas Valentis dairėsi po didžiulę, tviskančią pokylių salę, įsitaisęs nedraugingoje aplinkoje, atsirėmęs į koloną pačiame gale. Prabangioje vietoje žibėjo neįkainojami deimantai, tarsi ryškūs neono ženklai virš galvų išdavė kaulėtų savininkių padėtį visuomenėje.

      Pro jį praėjo puošmenomis apsikarsčiusi moteris. Jos ranka neatrodė tokia tvirta, kad galėtų pakelti žiedą ant smiliaus su milžiniško dydžio rubinu. Paskui ji pastebėjo jį ir Zakas matė, kaip juokingai išsiplėtė damos akys po įmantriomis plunksnomis išpuošta kauke, ir ji vos nepargriuvo.

      Matyt, santūri juoda jo kaukė nebuvo tinkama priedanga. Zakas suspaudė lūpas. Lyg jam vis dar būtų reikėję patvirtinimo, kad tebėra tas žmogus iš Manhatano, stumiantis kitus į keblią padėtį ir net sukėlęs skandalą, sukrėtusį salą. Zakarijus Lindon Holtas, auksinis berniukas ir tariamai nekarūnuotas Niujorko karalius, atsiskyrė nuo savo šeimos ir atsisakė palikimo.

      Ką jau kalbėti apie tai, kad seniausioje gotikinėje Manhatano bažnyčioje paliko prie altoriaus stovinčią savo sužadėtinę, pasipuošusią tai progai pasiūta Oskaro de la Rentos vestuvine suknele.

      Šviesiaplaukė ir mėlynakė Adisona Karmaikl, kilmingo kraujo, britų šaknų turinti amerikietė protestantė, buvo tikras auklėjimo ir kilmės pavyzdys. Ir tokia atkakli kaip Džeko Raselo terjeras. Po metų nutekėjo į gerai žinomą politikų giminę ir šiuo metu buvo Niujorko senatoriaus žmona.

      Kai Zakas netyčia ją sutiko, ji pagiežingai šyptelėjo: tikriausiai žinia, kad jis nutraukė santykius su šeima, sukėlė Adisonos panieką.

      Jis nesuko galvos dėl to, kad įskaudino jos jausmus, jiedu nebuvo jais susisaistę. Jo santykiai su ja tebuvo tokia pat apgaulė kaip ir visas jo gyvenimas tuo laikotarpiu. Todėl Zakas džiaugėsi sužinojęs bjaurią šeimos klastą ir nespėjęs tapti tėvų sukurto kalėjimo gyventoju.

      Tyliai nusikeikęs pasitaisė: senelių sukurto kalėjimo.

      Užaugo su mintimi, kad jie jo tėvai, bet paaiškėjo kitokia tiesa ir saugus jo pasaulis susvyravo.

      Bet jis liko stovėti.

      O kai sukrėtimas praėjo, sužinojo, kad viskas, kas jam rūpėjo, tebuvo šlykšti dviejų žmonių, kurie atvedė jį į šį pasaulį, išdavystė. Ryžtas vertė jį gerbti tikrą tėvą ir motiną, o ne tuos žmones, kurie augino jį lyg nepageidaujamą svečią namuose.

      Tą dieną jis pajuto, kaip iš naujo prasidėjo jo gyvenimas, nesusijęs jokiais saitais su garsiaisiais Lindon Holtais. Jų pavardė jam visada buvo ne prie širdies. Todėl jis atsikratė jos kartu su viskuo, kas siejo su ta pavarde. Ir nesigręžiojo atgal.

      Zakas buvo nusiteikęs Valenčių pavardę paversti tokia pat pagarbia, kokia buvo toji, su kuria jis gimė. Buvo skolingas tėvui, italui imigrantui, beatodairiškai pamilusiam Lindon Holtų princesę ir jos šeimos akyse sutepusiam aristokratišką jos grožį…

      Mintis, kad didelė dalis jo dabartinio turto atsirado iš viešbučių ir naktinių klubų savininko karjeros, teikė malonų jausmą, nes Zakas puikiai numanė, kaip jo užsiėmimas siutino senelę.

      Nereikia kalbėti apie antraštes geltonojoje spaudoje, pasirodžiusias po naujausio naktinio klubo atidarymo, kai supermodelis, pastaruoju metu tituluojama gražiausia moterimi pasaulyje, pastebėta išeinanti iš jo apartamentų kitą rytą visiškai neišsimiegojusi ir seksualiai susivėlusi.

      Na, tai kodėl nekeli, kai ji skambina? – per dantį traukė balsas, į kurį Zakas stengėsi nekreipti dėmesio. Sekso… užteko. Bet tiesa buvo ta, kad susitikimas su ja jam labai priminė atsiskyrimą nuo šeimos, kai jis išsiaiškino klastą. Tarsi nieko nebūtų buvę tikro. Lyg jis būtų buvęs daiktas…

      Bet ne. Jis buvo gyvas ir tikras. O tie žmonės lai sau pagiežingai šnabždasi, ką nori. Zakas Valentis mėgavosi būdamas gyvu priekaištu, nes jie visi tebuvo apgaulingos išorės dalis, kaip ir jis. Džiūgavo galėdamas priminti, kad jie visi – veidmainiai, krisiantys taip, kaip ir jis. Bet iš tiesų jis ne krito, o pakilo.

      Pramankštinęs pečius, įspraustus į būtent jam pasiūtą trijų dalių smokingą, mąstydamas pasijuto užspeistas į kampą ir susierzino.

      Apsidairė ieškodamas, kur prasiblaškyti.

      Netoliese kažkas suplazdeno ir jis žvilgtelėjo į dešinę. Išvydo liekną moterį ilga juoda suknele apnuoginta nugara.

      Ji buvo nusisukusi, stovėjo už dešimties pėdų. Kol kas nieko ypatingo: buvo matęs daugybę moterų, dėvinčių ir labiau apnuoginančius drabužius, nors jos nugara buvo nepaprastai balta, o gundantį stuburo linkį slėpė suknelė. Bet ji prikaustė dėmesį ir jis spigino prisimerkęs, kol priblokštas suprato, kad jos suknelė beveik permatoma.

      Tada ji sujudėjo, perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, ištiesė kaklą, tarsi dairytųsi, ieškodama ko nors minioje, o suknelė atidengė grakščias linijas, riesto užpakaliuko kalveles, aptemptas juodais apatiniais. Jo akys keliavo ilga, liekna jos nugara iki sukeltų šviesių rausvų plaukų, atidengiančių grakštų kaklą.

      Juodo jos kaukės kaspino galus puošė raudoni, paauksuoti siūlai ir Zakui kilo nenumaldomas noras prieiti ir atrišti juos. Atgręžti ją į save. Jis panoro ją pamatyti.

      Nesmarkiai pakratęs galvą, tarsi mėgintų nusipurtyti minčių, stebėjosi tuo, kas vyko. Paprastai moterys be pastangų neatkreipdavo jo dėmesio.

      Tada ji pasisuko į šoną, jo pusėn, ir jį užliejo pažįstamas jausmas. Juoda suknelė nedengė didžiulio blyškios odos ploto, nors moteris buvo apsirengusi nuo galvos iki kojų, ir Zakas pajuto, kaip sulaikė kvapą, įsmeigęs akis į jos krūtis. Mažutės, bet dailios, smailios ir išsišovusios iš po plono audinio.

      Akivaizdu, kad moteris be liemenėlės, nes suknelė turėjo didelę iškirptę nugaroje. Viską supratęs Zakas pajuto, kaip geismas nutvilkė tarpkojį, ir jis pats priminė paauglį, apsėstą hormonų audros, susižavėjusį pirmomis nuogos moters nuotraukomis.

      Jos veidą slėpė kaukė, bet jis pastebėjo prisirpusias lūpas ir smulkų žandikaulį. Ji visa atrodė tokia grakšti… moteriška. Rankoje ji laikė sklidiną šampano taurę ir Zakas net iš tolo matė baltus jos krumplius. Suprato, kad ji jautėsi nesmagiai, nepatogiai.

      Jis susiraukė, bet kaip tik tada praėjo padavėjas ir moteris paskubomis žengė į priekį, padėjo savo taurę atgal ant padėklo ir vėl nusigręžė. Tarsi būtų kažką nusprendusi. Pradėjo žingsniuoti priešinga kryptimi, nerangiais judesiais, kone pasidavusi panikai, tačiau netoli nuskubėjo, nes kelią jai pastojo būrys vyrų. Ji stabtelėjo, sudvejojo, judėjo pirmyn, lyg mėgindama rasti kitą kelią.

      Zakas degė susidomėjimu, kurio seniai nejautė, o gal ir niekada. Nes apie šiuos žmones jis žinojo viena – visi jautėsi turį teisę ir nedvejojo… dėl nieko. Jie veržėsi vieni pro kitus, nepaisydami mandagaus elgesio. Todėl ji atrodė neįprastai, Zakas pasijuto staiga prabudęs ir maloniai nustebęs.