Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica GilmoreЧитать онлайн книгу.
kiek vizitinių kortelių susirinko, aplink pilna vyrų, kurie mielai atšvęstų kartu su ja, kaip tik ji panorėtų.
Bet ji šioje šalyje pirmą kartą… Kitas manė, kad jo sąžinė numirė prieš trejus metus, bet panašu, kad kažkoks jos vaiduoklis pamažu kilo gyvenimui.
– O kaip kitos merginos iš darbo? Visos užsiėmusios?
– Būtų truputį keista. Praktiškai aš lygi su visomis padėjėjomis, bet jos sėdi viename kabinete, o aš su valdžia, todėl retokai matomės, – Medison sudvejojo. – Man atrodo, Viltė su jomis nelabai bendravo, ir visos mano, kad aš tokia pati. – Ji patraukė pečiais. – Nieko tokio. Ne draugų ieškoti čia atvažiavau, bet dar turiu daugybę laiko. – Vėl pamėgino nusišypsoti ir šįkart šypsena beveik palietė akis. – Tiesą sakant, kai pasistengiu, man visai neblogai sekasi.
Kito sąžinė vėl krustelėjo. Jis turėjo pasirūpinti, kad Medison apšiltų kojas naujoje vietoje, bet ji nuo pirmos dienos buvo tokia profesionali. Be to, – šnabždėjo įkyrus sąžinės praeities vaiduoklis. – Ką būtum daręs, jeigu ir būtum žinojęs? Bet ji taip stengėsi dėl šio vakaro, ir šiandien jos gimtadienis… Net Kitas nėra toks beširdis, kad paliktų ją vieną su pica ir romantine komedija.
– Negaliu leisti, kad per gimtadienį viena grįžtum namo žiūrėti filmo. Ypač kai tiek dirbai dėl šito vakarėlio. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai pavaišinti gėrimu, – jis pažvelgė į mėlyną gėrimą savo rankoje ir nusipurtė. – Tikru gėrimu. Ką pasakysi?
2
Ji turėjo atsakyti ne.
Medison mažiausiai trūko pasimatymo iš pasigailėjimo, o dar blogiau – pasimatymo iš pasigailėjimo su viršininku. Tačiau Kitas ją užklupo pažeidžiamą. Kad ir kaip smagu vakarėlyje paflirtuoti net ne su vienu ir ne dviem, o keliais vyrukais, kurie visi su dantimis, plaukais ir įspūdingomis pareigomis, Medison nenoromis prisiminė, kaip pernai tokiu pačiu metu Bartas ją išsivežė į jaukius svečių namus Konektikute. Prieš tris mėnesius pagrįstai tikėjosi, kad per šį gimtadienį jis pasipirš, o ne išsiskirs iki gimtadienio likus dviem mėnesiams.
Tai reiškė, kad sulaukusi dvidešimt septynerių ji nebus ištekėjusi, o dvidešimt aštuonerių netaps mama. Visas kruopščiai suplanuotas tvarkaraštis nuėjo velniop. Kažkaip reikės pradėti iš naujo. Tik kol kas nė nenutuokė, nei kaip, nei su kuo, nei kur…
Laimingo gimtadienio. Medison atsiduso, amžių senumo vienatvė pakilo iš gelmių, kuriose buvo palaidota, apsivijo ir širdį, ir sielą. Kad negavo nei atvirukų, nei dovanų, jai nė motais. Prie to priprato jau seniai. Bet kažkodėl atrodė, kad sulaukus dvidešimt šešerių jos gimtadienis bent kam nors turėtų būti svarbus. Bent jau jai pačiai. Tačiau visą dieną apie jį nė negalvojo. Pati nesuprato, kodėl apie tai užsiminė jaunam pardavimo vadybininkui, – gal iš apgailėtino poreikio sulaukti dėmesio, kad ir kokio menko.
Gana. Medison ne verkšlentoja, ji kovotoja ir niekada gyvenime nesigręžiojo į praeitį. Medison atsikėlė nuo minkštos aksominės sofos ir perėjo kambarį. Jeigu jau turi palaukti Kito Bachanano namuose, kol jis persirengs, verčiau pasinaudos proga nuodugniau juo pasidomėti. Kiek kol kas pavyko suprasti, Kitas buvo nuolatinis biuro apkalbų objektas, tačiau tai tebuvo spėlionės, neturinčios jokio realaus pagrindo. Kelios pikantiškos detalės jai padėtų įsilieti į socialinį biuro gyvenimą. Negali pusei metų palaidoti savęs ir savo įžeisto išdidumo kaip koks romėnų tremtinys šaltoje, drėgnoje saloje.
Šiaip ar taip, oras Londone buvo gražesnis, nei ji tikėjosi.
Galėjo pasiguosti, kad įžeistas tik išdidumas. Niekada nebūtų tokia kvaila ir neatiduotų savo širdies nė kiek nesisaugodama.
Daugiau apie tai negalvok, – sudraudė save Medison ir maldaujamai užvertė galvą į aukštas lubas. Londone jai liko penki mėnesiai; reikia vėl pradėti gyventi, kad į Niujorką grįžtų pasisėmusi europietiško šarmo ir nuotykių. Jeigu tai neprivers Barto pulti ant vieno kelio su sužadėtuvių žiedu rankoje, tada jau niekas nepadės. Šiaip ar taip, juk sakoma, kad atstumas suartina. Tai pamanykit, kaip jie suartės jam išgirdus, kad Londone ji puikiai leido laiką…
Akį patraukė įmantrus gipso lipdinys ant lubų. Medison galėjo lažintis, kad išlikęs originalus nuo namo pastatymo kaip ir grindų plytelės koridoriuje ir rozetės ant lubų, nuo kurių kabojo su aplinka kontrastuojantys modernūs šviestuvai. Ji tikrai nesitikėjo, kad Kitas gyvena milžiniškame dviejų butų kotedže su vaizdu į žalią aikštę; būtų galėjusi lažintis, kad jis įsikūręs kokiame nors madingame stiklo ir chromo bute, o ne baltutėliame Jurgio laikų name. Šis dar įspūdingesnis nei Barto namai.
Kol kas asmeninių detalių beveik nepastebėjo. Plytelėmis išklotame koridoriuje išvis tuščia, tik drabužių kabykla, veidrodis ir antikvarinė konsolė su mažu dubenėliu raktams. Svetainėje irgi niekas nesimėtė, išskyrus laikraštį ant kavos staliuko, kuris gulėjo tvarkingai perlenktas ties beveik pabaigtu kryžiažodžiu, ir nedidelę nuotrauką ant įspūdingos marmurinės židinio atbrailos. Nespalvotoje nuotraukoje buvo matyti du paaugliai vienodomis šypsenomis, persisvėrę per jachtos turėklus. Medison lengvai pažino, kad jaunėlis – Kitas, nors nuotraukoje jo šypsena buvo kitokia nei ta, kurią teko matyti. Ši buvo plati ir nuoširdi, nė kiek nepanaši į cinišką vypsnį, kurį kasdien regėdavo biure.
Laiptuose pasigirdus žingsniams, Medison paskubomis grįžo į savo vietą, greitai čiupo laikraštį apsimesdama, kad taip patogiai ir sėdėjo pastarąsias dešimt minučių.
– Atleisk, kad užlaikiau. Apsipyliau marškinius tuo žaliu skysčiu ir nenorėjau niekur eiti dvokdamas kaip absento praeities vaiduoklis, – tarė Kitas įėjęs į kambarį ir kilstelėjo antakius. Medison nusispyrusi batelius ir susirangiusi sofos kampe su laikraščiu ant kelių. Stengėsi atrodyti kuo mažiau panaši į mėgėją detektyvę. – Patogu?
– Mmm? Taip, viskas gerai. Tik užbaigiau tavo kryžiažodį. Man atrodo, ten Medūza.
– Prašau?
– Šeši vertikaliai. Gąsdinančios gyvatės. Medūza.
– Nagi, duokš, – Kitas paėmė iš jos laikraštį ir pažvelgė į klausimą. – Na, žinoma. Turėjau susiprasti… – Vėl pakėlė galvą ir nužvelgė ją neįtikėtinai žydromis akimis. – Mėgsti galvosūkius, Medison?
– Kas?.. – jai prireikė didžiausių valios pastangų, kad išsėdėtų ramiai taip įdėmiai stebima. Atrodė, kad Kitas žvelgia į ją pirmą kartą, tarsi mėgina įvertinti.
– Galvosūkius, testus? Mėgsti?
– Žinoma, juk visi juos mėgsta, ar ne?
Kitas neatsakė, tik toliau įdėmiai į ją stebeilijo.
– Na, vaikystėje norėjau būti Nense Driu[1] , – tada, kai nesvajojo būti Rore Gilmor[2]. Medison nuleido kojas ant grindų. – Man regis, minėjai gėrimus.
Kitas valandėlę dar pastovėjo sustingęs, vis dar verdamas ją žvilgsniu, bet galiausiai nusišypsojo, veidu kaip kaukė nuslinko pažįstama pašaipi išraiška.
– Žinoma, netoliese. Tikiuosi, tu nieko prieš pasivaikščioti.
Medison nežinojo, ko tikėtis išėjus į miestą su Kitu Bachananu – prašmatnaus vyno baro ar kokio privataus klubo su odiniais krėslais ir tyliu privilegijuotųjų juoku. Bet tikrai nesitikėjo jaukaus bariuko, į kurį pateko. Sienos buvo nukabinėtos vietinių autorių grafikos kūriniais, aplink tvirtus kvadratinius medinius stalus – odinės sofos ir krėslai. Baras buvo beveik pilnutėlis, bet neatrodė nei ankštas, nei triukšmingas; čia jauteisi jaukiai kaip bare iš knygos. Už baro stovintis vyriškis linktelėjo Kitui ir metė Medison įdėmų žvilgsnį,
Nancy Drew – amerikiečių rašytojo Edwardo Statemayerio išgalvota veikėja detektyvė.
Rory Gilmore – veikėja iš serialo „Gilmorų merginos“.