Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen ChildЧитать онлайн книгу.
ilgai, jog vyras išsigando, kad žaidimas, kurio laukė nuo vakar vakaro, baigėsi.
– Jie ilgi, plonomis petnešėlėmis, nėriniuoti. Kai kur medžiaga permatoma ir…
– Palauk, – atsiduso Lijamas. Savitvarda silpnėjo ir jis vėl gurkštelėjo vyno. – Prieš galutinai aptemdydama protą, leisk pasimėgauti tuo, ką pasakei. – Jis užsimerkė ir įsivaizdavo Obrę, apsirengusią taip, kaip ji nupasakojo. Ji gili jo gelsvuose pataluose apsupta juodo permatomo audeklo ir laukia jo. Lijamą pervėrė geismas. Kūnas pulsavo ir tvinkčiojo, troškimas vis augo. Blaiviai mąstantis vyras lįstų po šaltu dušu ar perimtų vadeles į savo rankas. – Aš pasiruošęs. Kuroje vietoje medžiaga permatoma?
– Spėk.
Atsakymas jį pribloškė ir privertė nusišypsoti.
– Noriu kokios nors užuominos. Viršuje ar apačioje?
– Viršuje.
– Jei būčiau su tavimi, ar matyčiau tavo krūtis ir spenelius?
– Taip.
Lijamas panardino pirštus į plaukus ir trūkčiojamai įkvėpė.
– Tikrai kovoji nesąžiningai.
– O tu ką vilki?
– Glaudes. Šilkines. Mėlynas.
Jos staiga tapo ankštos. Nežmoniškai ankštos.
– Ne mano kelnaites?
Lijamas šyptelėjo. Atidarė naktinio stalelio stalčių, ištraukė Obrės kelnaites ir pirštais paglostė švelnų šilką.
– Ne, jos mano rankose. Kvepia kaip tu, bet tavo oda minkštesnė ir šiltesnė.
Jis išgirdo, kaip Obrė atsiduso.
– Tau visai neblogai sekasi nepadoriai kalbėti telefonu.
– Praktikuodamas galėčiau patobulėti.
– Ar mes žadame praktikuotis?
Negi vilties gaida pasigirdo Obrės balse? Ar jis turėtų tęsti šį beprotišką žaidimą, ir toliau nemiegoti naktimis, vis žadinti savyje iki skausmo geliantį troškimą?
– Norėčiau.
– Aš taip pat.
Jeigu jis nepakeis temos, praras paskutinius sveiko proto likučius ir pokalbis taps gašlus.
– Ar šiandieną sekėsi geriau?
– Darbe? – pasigirdo sunkus atodūsis. – Nelabai. Kartais pagalvoju, gal man reikėtų šį darbą mesti ir susirasti kitą, kur nereikėtų stengtis įrodyti, jog esu šio to verta. – Obrės balse buvo juntama įtampa.
– Kas nutiko?
Praėjo pora sekundžių, kol mergina atsakė:
– Tėvas pavedė man vieną darbą. Sušaukiau darbuotojų susirinkimą ir paaiškinau, ko noriu. Tik niekas manęs nesiklausė. Visi mano, kad šias pareigas užimu dėl to, kad tėvas įtaisė, o ne todėl, kad sugebu.
– Eliotų leidybos korporacijoje man nereikia dėlto nerimauti. Patrikas mus visus verčia įtemptai dirbti ir taip kopti karjeros laiptais.
– Lijamai, atleisk. Nenorėjau savo verkšlenimais sugadinti šio pokalbio.
– Neverkšleni. Man reikėjo pakeisti temą, kol nepaprašiau tavęs nusivilkti marškinius ir taip save liesti, kaip daryčiau aš, jeigu būčiau su tavimi.
Telefono ragelyje pasigirdo prislopęs balsas:
– O ar atsilygintum tuo pačiu? Liestum save taip, kaip noriu aš?
Apėmė karštas ir sunkus geismas. Lijamas nusikeikė.
– Taip. Visur, kur tik nori.
– Ką gi, kitą kartą išbandysim. – Vyras išgirdo spragtelėjimą ir pypsėjimą.
Kitą kartą. Šie žodžiai suteikė jam energijos ir pripildė džiaugsmo belaukiant rytojaus. Toks jausmas jau senokai nebuvo aplankęs.
Visą dieną darbe Obrė buvo susijaudinusi. To nepateisino einamos pardavimo srities viceprezidentės pareigos. Ji nerūpestingai atsakinėjo į nepatenkintų spaudos platintojų skambučius, susitiko su kito paskirstymo skyriaus darbuotojais. Nė vienas iš tų kasdienių erzinančių dalykų nesugadino nuotaikos ir neprivertė griebtis ypatingo atpalaiduojančio gėrimo.
Jei tik visos dienos būtų tokios smagios. Obrė pajuto nepasitenkinimą. Tikrai apmaudu, kad nesulaukdama įvertinimo darbe, turi jo laukti iš žmogaus, skambinančio jai telefonu.
Grįžusi namo Obrė ruošėsi karštam pasimatymui telefonu: išsimaudė, išsitrinko plaukus, pasidarė manikiūrą ir pedikiūrą, nustatė žadintuvą vidurnakčiui, bet įkyraus pypsėjimo neprireikė, nes nieku gyvu negalėjo užmigti. Atrodė, jau valandų valandas spokso į laikrodį.
Obrė apsivilko seksualius apatinius, kuriuos išspruko nusipirkti per pietų pertrauką. Užsirišo ant pečių kaspinėlius ir ranka persibraukė kūną dengiančius nėrinius. Susijaudinimą šiek tiek prislopino apgailestavimas, kad Lijamas nepamatys šio gundančio apdaro.
Pagaliau atėjo laikas. Širdis ėmė spurdėti, burna išdžiūvo. Iš butelio ant naktinio stalelio siurbtelėjo vandens, atsilošė į kalną pagalvių ir surinko numerį.
– Klausau.
Išgirdus Lijamo balsą Obrės oda pašiurpo.
– Nepadorus skambutis. Jeigu jūsų tai nedomina, padėkite ragelį.
Lijamas krenkštelėjo.
– Juokauji? Ar pažįsti bent vieną vyrą, kuris padėtų ragelį, kai jam paskambina graži moteris ir žada nepadorų pokalbį?
Obrė nusišypsojo. Lijamo žodžiai ištirpdė beveik visus nuogąstavimus.
– Šiandien nusipirkau kai ką ypatinga – specialiai tau. Dabar jais vilkiu.
– Ji žada mane pribaigti jau per pirmą raundą, – vos girdimu balsu sumurmėjo Lijamas ir šiek tiek garsiau ištarė: – Papasakok, kaip atrodo.
– Nėriniuoti, permatomi ir labai trumpi.
Obre, negaliu patikėti, kad tai darai.
– Papasakok daugiau, – tylesniu prikimusiu balsu tarė Lijamas.
Obrės krūtų speneliai įsitempė, kažkur pilvo apačioje ėmė raitytis geismas.
– Gilia iškirpte ir labai trumpi – kojos nuogos. Raudonos spalvos, permatomi. Ant pečių – po kaspinėlį. Su petnešėlėmis.
Lijamas sudejavo.
– Obre, tu mane žudai.
Ji jautėsi seksuali, geidžiama ir trokštama. Niekada nedrįstų taip begėdiškai elgtis akis į akį.
– Šįvakar noriu pakalbėti apie fantazijas. Sakyk, Lijamai, kur svajoji pasimylėti?
– Stadione per Mets komandos rungtynes, – nedvejodamas atsakė vyras.
Toks atsakymas išsklaidė visas Obrės fantazijas. Ji niekada nebuvo beisbolo rungtynėse, bet vis tiek neįsivaizdavo, kad Šėjos stadione būtų galima rasti nuošalų kampelį.
– Per Mets komandos rungtynes?
– O tu?
Obrė nusipurtė trikdančios minios, išsivadėjusio alaus ir riešutų kevalų vaizdo. Ar išdrįs atskleisti savo paslaptį?
– Lifte.
Išgirdo sunkų kvėpavimą.
– Galima suorganizuoti.
– Žinau. Galvoju apie tavo asmeninį liftą naktį, kai… – Ne, šito ji neprisipažins, – …kai negaliu