Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen ChildЧитать онлайн книгу.
Kai motina norėdavo ją pamatyti, turėdavo ateiti į Holtų namus. Tai nutikdavo retai.
Džilda priėjo prie Obrės, stovinčios šalia paveikslo, ir linktelėjo Lijamo pusėn.
– Manai, jis tai supranta?
Norėdama nusikratyti praeities vaizdų Obrė sumirksėjo ir pažvelgė per petį į Lijamą. Jo atsargus žvilgsnis patvirtino, kad paveiksle nutapytos gėlės prasmė nebuvo suprasta. Tada ji pamatė skeptiškas Džildos akis.
– Galiu jam viską paaiškinti.
Džilda linktelėjo.
– Taip, esu tikra, kad gali. Tikiuosi, taip ir padarysi.
Štai taip greitai buvo sudarytas sandoris. Po kelių minučių supakuotas paveikslas jau gulėjo taksi bagažinėje. Obrė su Lijamu važiavo pas jį. Toks sprendimas merginai atrodė ir protingas, ir beprotiškas. Protingas, nes taip Obrė galėjo surinkti daugiau informacijos apie Lijamą. Beprotiškas, nes vertė kankintis ir galvoti apie tai, ko negali turėti.
Net ir negavęs pažado, kad bus sumokėta dvigubai, taksistas vairavo taip pat energingai kaip ir anksčiau. Norėdamas išvengti pasiuntinuko su dviračiu, jis pasuko paskutinę sekundę, ir Obrė griuvo Lijamui į glėbį. Jo tvirtos rankos padėjo atgauti pusiausvyrą. Obrė pakėlė akis.
– Atsiprašau.
Mėlynos Lijamo akys patamsėjo, žvilgsnis nukrypo į jos lūpas.
– Nieko tokio.
Obrė stengėsi išsivaduoti iš šiltų ir stiprių Lijamo rankų. Jie ėmė muistytis. Vyriškis paleido jos ranką ir suėmė už smakro. Nykščiu paglostė skruostą, paskui delnu perbraukė per plaukus. Obrė suvirpėjo ir įkvėpė.
Kodėl būtent šis vyras žadina visus jos moteriškumo instinktus?
Atsitraukti ji nespėjo. Lijamas pasilenkė ir, užuot kuo greičiau sprukusi į kitą slidžios plastikinės sėdynės pusę, ji pakėlė veidą. Jų lūpos susitiko. Iš pradžių jis lietė švelniai, paskui atkakliau. Obrės pulsas pagreitėjo, tapo sunku kvėpuoti. Glotnus liežuvis praskleidė jos lūpas ir Obrė pajuto jo skonį. Nuostabu. Suėmė jo delną ant savo skruosto pasiryžusi jo atsikratyti, bet netikėtai jų pirštai susipynė, kita ranka ji sugniaužė jo švarko atlapą.
Automobiliui judant ji krūtine prisiglausdavo jam prie rankos, ir taip ties kiekvienu posūkiu ar stabtelėjimu. Speneliai įsitempė, pilvo apačioje pasklido šiluma. Staiga Lijamas apglėbė ją, pakėlė ir pasisodino ant kelių. Obrė aiktelėjo iš netikėtumo, pajuto jo šlaunų karštį po savimi ir į klubą įsirėmusį sukietėjusį penį.
Akimirką sveikas protas nugalėjo, ji šiek tiek atsitraukė norėdama įkvėpti, bet vis tiek buvo labai arti, jų kaktos ir nosys tebesilietė. Mergina jautė, kaip po jos delnu dunksi Lijamo širdis, jo kvėpavimas šildė jos odą.
– Ką mes darome? – sušnibždėjo ji.
– Kad aš žinočiau, – atsiliepė jis, ranka glostydamas jai nugarą. Kita ranka nuslydo per koją, kol užčiuopė odą. Pusilgis sijonas užsirietė ir apnuogino šlaunis. Ji buvo be kojinių. Karštas Lijamo delnas nukeliavo link blauzdos, paskui vėl pakilo į viršų ir palindo po medžiaga.
Tai tikrai turi liautis… Tuoj pat. Obrė neprisiminė, kad kada nors būtų taip greitai susijaudinusi – dar tokioje nederamoje vietoje kaip taksi. Dėl Dievo meilės, juk vairuotojas viską kuo puikiausiai mato. Lijamas pabučiavo vieną, paskui kitą jos lūpų kamputį, tada dantimis sugriebė apatinę lūpą ir švelniai timptelėjo. Paskui liežuviu perbraukė per jautrią vidinę burnos pusę.
Obrė sudejavo. Ji stengėsi atgauti sveiką protą.
– Tai neturėjo… Aš nemaniau…. Nenorėjau, kad taip nutiktų.
Nuo gilaus kvėpavimo Lijamo krūtinė smarkiai kilnojosi.
– Žinau.
– Negalime taip elgtis. Esi konkurentas.
Ranka ant jos šlaunies susigniaužė, vėl pajudėjo aukštyn, palindo po švarkeliu, apčiuopė liemenį ir sustojo ties krūtimi.
– Ir tai žinau.
Nesustok. Obrei svaigo galva. Reikėjo įkvėpti. Dar vienas bučinys. Tik vienas. Ji pakreipė galvą ir prigludo jam prie lūpų, mėgaudamasi uždrausto vaisiaus skoniu. Vyriškis nykščiu užkliudė spenelį ir iš jos į Lijamo lūpas išsiliejo dejonė. Ji palietė liežuviu jo švelnų liežuvį ir giliai įsisiurbė. Lijamo krūtinė virpėjo iš malonumo, jis prisitraukė Obrę prie savęs. Tvirtas įkaitęs penis lietė merginos šlaunį. Karštis ir drėgmė užliejo jos tarpkojį, kūną išpylė prakaitas. Obrė virpėjo lyg būtų panėrusi į šiltą šampano vonią.
– Atvažiavome, drauguži, – pasigirdo vairuotojo balsas. Jis kalbėjo stipriu Bronkso akcentu. Lijamo raumenys po Obrės kūnu sustingo.
Šokiruota savo neįprastai begėdiško elgesio Obrė nusiropštė nuo Lijamo ir pasitraukė į kitą sėdynės pusę. Jos veidas ir visas kūnas degė. Į Lijamą nusprendė verčiau nežiūrėti. Nukreipė žvilgsnį pro taksi langą ir iš nuostabos aiktelėjo. Park Aveniu? Lijamas gyveno per kelis kvartalus nuo jos buto Penktojoje aveniu. Galima pėsčiomis nueiti. Atrodė, širdis liovėsi plakusi. Taip arti… Ir vis dėlto – tarsi iš skirtingų pasaulių.
Lijamas atidarė dureles ir ištiesė ranką. Proto balsas liepė jai atsisveikinti ir pasakyti vairuotojui savo adresą. Bet juk pažadėjo Džildai Reins, kad paaiškins Lijamui paveikslo prasmę.
Neprivalai. Jo motina supras, o Džilda niekada nesužinos.
Tačiau juk pažadėjai.
Obrė nelaužydavo duoto žodžio.
Ji čiupo savo rankinę ir odinį portfelį, nusliuogė sėdyne ir padavė Lijamui ranką, kad šis padėtų jai išlipti. Užliejo nauja geismo banga ir ji staigiai išsilaisvino.
To neturi įvykti.
Tačiau jos kūnas ir protas kalbėjo skirtingomis kalbomis. Obrė nusisuko nuo pagundos ir ėmė apžiūrinėti pilką akmeninį pastatą. Laukė, kol taksistas išims iš bagažinės paveikslą. Iš daugiaaukščio atskubėjo durininkas.
– Jums padėti, pone Eliotai?
– Ačiū, Karlai, nereikia. Susitvarkysiu.
Obrė nusekė paskui vyrus į pastatą. Marmurinėmis grindimis jie praėjo pro daugybę liftų ir trumpo vestibiulio gale pasiekė privatų liftą. Asmeninis liftas reiškė tik vieną – jie kelsis į prabangią mansardą. Ji fantazuodavo apie liftą, gražuolį nepažįstamąjį ir nutrūkusią elektros srovę. Bet niekada nepagalvojo apie tik jai vienai priklausantį liftą, kuriame galėtų įgyvendinti savo išdykėliškas svajas. Neturėtų ir dabar apie tai galvoti. Bet mintys jos neklausė. Šis vyras ne tik turi asmeninį liftą, bet ir sugeba akimirksniu ją sujaudinti.
Manhatane, o ir visame leidybos versle, visi žinojo, kad Eliotams sekasi gerai, bet ji net nenutuokė, jog Lijamui priklauso toks brangus nekilnojamasis turtas. O gal jis nėra savininkas. Gal jis, kaip ir ji, tik nuomoja šeimai priklausančią nuosavybę. Obrei labai patiko jos šviesus ir erdvus butas, bet kartais norėdavo būti labiau nepriklausoma. Jos santykiai su tėvu buvo neįprasti. Mergina siekė jo palankumo, bet nebuvo įsitikinusi, kad šįkart jis bus patenkintas. Jeigu būtų nepriklausoma… Obrė atsiduso. Turbūt tai nieko nepakeistų. Jos tėvas ir toliau aprūpintų ją viskuo, tik ne emocine prasme.
Lifto durys užsidarė, durininkas liko už jų. Atsukusi Lijamui nugarą Obrė žiūrėjo prieš save, tačiau tai negelbėjo. Apatinė durų ir sienų dalis buvo apmušta tamsiu medžiu, bet viršutinę dengė veidrodžiai. Visur ji matė daugybę Lijamo atspindžių. Jis supo ją iš visų pusių. Obrė įsmeigė žvilgsnį į marmurines grindis.
– Laikui bėgant pripranti, – tarė