Gražina. Адам МицкевичЧитать онлайн книгу.
nupjauti,
Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
Kurs su lietuviais suvest nor65 kryžioką,
Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
Nėra nė vieno, kurisai nemato
Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.
Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs
Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs
Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat
Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų
Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,
Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?
Kaip gali tikrint66, kad teisūs tie žodžiai.
Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,
Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?
Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,
Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…
– Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —67
Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,
Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas
Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:
Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,
Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;
Da’rtės68, matau, atėj’ galas ilgesių:
Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,
Kada mūsiškiai visur išsklaidyti
Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai
Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —
Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.
Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu
Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —
Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų69!
Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,
Ten visus brolius ir gimines varo,
Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —
Jis visas ima, o žino, ką daro:
Vienija, muša, į krūvą vis renka
Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,
Idant jams lygūs po kojom gulėtų.
Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?
Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,
Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,
Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti
Delno neleidžia: iš karo į karą,
Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.
Visą skersai ir išilgai apvarė.
Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją
Deginti paikiai sodybas statytas,
Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.
Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;
Kiekgi gėrybių iš pylių70 išlažėm!
O vis kas liko tik nuo kalavijo,
Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,
Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!
Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:
Nuo kraštų suomių ik jūrią71 Kazarų
Viską kaip stovi paglamžė po savim.
Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f
Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė72!
Rūmus kryžiokų regėjau kada’si73;
Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!
Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,
Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.74
Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną75:
Saulė pavasario šviest kaip pagauna,
Pulkai undinų aplink jį sustoją76,
Negu aksomu žolelėmis kloja;
Žolės bujoja, tada tarpe jųjų
Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.
Ne, tokio klonio visam svieto plotyj
Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —
Vytauto rūmai gražesnėms iškloti
Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti
Suolai kaurais77, tokiomis išdabinęs,
Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,
Deimanto tyro žiedai ant jų karo,
Už mėno78 šviesą, už margą sietyną
Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,
Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.
Rūmo banguos pas jį kvartkos79 stiklinės.
Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,
Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,
Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.
Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.
Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?
Daug aš laimėjau da būdams mažytis,
Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau
Kumisu80 negu totorius maitytis?
Dieną ant žirgo, naktis užmigdina
Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,
Švist nepradės da, vėl balsas trimito
Mane prikėlęs ant žirgo sodina.
Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano
Joj’81 ant lazdų, su kardais iš balanų82,
Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.
Arba mongolus vaikiausi po tyrus.
Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo
Pėda da žemės didyn nepakilo!
Žvilgtelk