Apimtas aistros. Lynne GrahamЧитать онлайн книгу.
galva aukštesnis už Molę, žemutę ir lieknutę tamsiaplaukę garbanę didelėmis žaliomis akimis. Jos greiti grakštūs judesiai tryško begaline energija.
– Nežinau, kaip tau atsidėkoti.
Džesas gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė sumišęs dėl tokio jos dėkingumo.
– Kad nėra už ką… – išlemeno jis.
Tačiau Molė žinojo, koks jis kilniaširdis. Ją be galo sujaudino tai, kad šis vyras paaukojo tiek laisvo laiko taisydamas jos susidėvėjusį automobilį. Kita vertus, Džesas yra jos artimiausias draugas ir puikiai žino, kad jai reikia transporto priemonės važinėti po amatų parduotuves ir muges, kur ji savaitgaliais pardavinėja savo dirbinius. Molė ir Džesas augo globos namuose, tad jų draugystė patikrinta laiko.
– Nepamiršk, kad šiąnakt lieku pas Aidą, – priminė Džesas. – Pasimatysime rytoj.
– Kaip ji laikosi?
Prisiminęs sergančią pagyvenusią moterį Džesas liūdnai atsiduso.
– Gerai, turint omenyje, kiek tai įmanoma… Nemanau, kad ji visiškai pasveiks.
– Dar neatsirado vietos slaugos ligoninėje?
– Ne, bet ji yra sąrašo viršuje.
Galvodama, kad Džesas – puikus moters, globojusios jį paauglystėje, slaugytojas, Molė grįžo vidun. Beveik laikas kibti į darbą. Džesas iš savo viengungio dėdės Haknyje paveldėjo namą su terasa ir sodu. Dėl šio laimingo atsitiktinumo jis atidarė nuosavą automobilių remonto dirbtuvę, kurioje dabar padoriai uždirba. Džesas tuoj pat suskubo pasiūlyti Molei apsigyventi jo namuose ir nevaržomai naudotis sode pastatyta akmenine stogine, kurioje tilptų jos puodų žiedimo krosnis.
Vis dėlto sėkmė Molei kol kas nesišypsojo. Mergina baigė Menų koledžą kupina didelių vilčių dėl ateities, bet, nors ir dirbo viršvalandžius viešojo maitinimo įstaigoje, vargiai pajėgdavo sumokėti už nuomą bei laiku apmokėti sąskaitas. Molė svajojo parduoti tiek keramikos dirbinių, kuriuos gamindavo laisvalaikiu, kad galėtų iš to gyventi ir visiškai atsidėti puodininkystei. Deja, ji dažnai jausdavosi kaip nevykėlė meno varžybose, nes atrodė, kad niekada nepriartėja prie savo tikslo.
Kaip ir Džeso, Molės vaikystė buvo marga, lydima nuolatinių permainų, nutrūkusių giminystės ryšių ir nesaugumo jausmo. Jos mama mirė, kai jai buvo devyneri, o močiutė atidavė ją įvaikinti nusprendusi auginti Ofeliją, vyresniąją Molės paauglę seserį. Molė niekaip negalėjo atsigauti nuo paprastos tiesos: jos giminė atidavė ją socialinei tarnybai vien todėl, kad ji, priešingai nei sesuo, buvo nesantuokinis vaikas ir, dar blogiau, akivaizdus jos motinos santykių su vedusiu vyru įrodymas. Šis nepateisinamas poelgis Molę taip įskaudino, kad net užaugusi ji nebandė atnaujinti ryšių su giminaičiais. Net dabar, sulaukusi dvidešimt dvejų, ji buvo linkusi ištrinti iš atminties vaikystės metus ir peikdavo save, kai tie blankūs prisiminimai vis dar iškildavo. Nors Molė nepalūžo ir didžiavosi savo geležine ištverme, jos širdis buvo minkšta kaip vata.
Tą vakarą jos darbovietė rūpinosi maistu ir gėrimais per vestuvių pokylį didžiuliame name Šventojo Jono miške. Tai buvo pasiturinčiųjų užsakymas, todėl įmonės vadovas Brajanas labai troško, kad viskas vyktų sklandžiai ir jie prisiviliotų naują klientą. Molė užsirišo prijuostę ant savo darbo aprangos: aptempto juodo sijonuko ir baltos palaidinukės. Nuotakos motina Kristalė Forfar, pervargusi valdinga blondinė, vilkinti šviesiai rausva suknele, rėksmingu balsu lauke dėstė Brajanui skubius nurodymus.
Brajanas mostu pakvietė Molę.
– Mano vyresnioji padavėja Molė… Šįvakar čia bus vienas vyrukas…
– Ponas Leandras Karera Markesas, – išdidžiai įsiterpė nuotakos motina, tardama užsienietišką vardą taip pagarbiai, kaip žmonės kreipiasi tik į karališkosios šeimos narius. – Jis yra Ispanijos bankininkas ir kaip mano vyro darbdavys – svarbiausias svečias. Pasirūpinkite, kad jis būtų nepriekaištingai aptarnaujamas. Stebėkite, kad jo taurė niekada nebūtų tuščia. Aš parodysiu, kai jis atvyks.
– Gerai. – Molė pritariamai linktelėjo ir nuskubėjo atgal į virtuvę, kur padėjo išpakuoti įrangą.
– Dėl ko tave kvietė? – paklausė jos bendradarbė padavėja Vanesa.
Molė paaiškino.
– Galiu lažintis, kad tai dar vienas dabita, pinigų turintis daugiau nei proto, – pareiškė rudaplaukė.
– Jeigu jau jis bankininkas, tikėtina, kad turi abu minėtus privalumus! – pajuokavo Molė.
Įspūdinga nuotaka, pasipuošusi įmantria prigludusia balto atlaso suknele, pasirodė su savo motina apžiūrėti švediško stalo. Molė stebėjo, kaip ponia Forfar šokinėja apie savo dukterį, tampydama į vietą jos šleifą ir taisydama diademą. Nepaisydama motinos rodomo dėmesio nuotaka išsakė didžiulį nepasitenkinimą dėl servetėlių, kurių spalva jau nebemadinga ir neatitinka jos pageidavimų. Brajanas puolė atsiprašinėti ir aiškinti, kad tuojau viską pakeis. Tuo metu Molė mąstė, kodėl jai pačiai nepavyko pelnyti motinos meilės ir kodėl vienintelis žmogus, puoselėjęs jai švelnius jausmus per pirmuosius devynerius gyvenimo metus, buvo sesuo. Nejaugi motina taip gėdijosi nesantuokinės dukters?
Po kelių minučių Molė buvo pakviesta prie durų, kad įsidėmėtų pasirodžiusį Ispanijos bankininką. Aukštas tamsus vyras, įsitraukęs į pokalbį su nuotakos tėvais, buvo toks išvaizdus, kad net gniaužė kvapą. Žiūrėdama į jį Molė pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis. Šis vyras neapsakomai gražus: nuo madingos šukuosenos iki tobulo įdegio ir klasikinių veido bruožų. Be to, jis apdovanotas atletišku, antikos dievams prilygstančiu kūnu – lieknu liemeniu, plačiais pečiais ir ilgomis rankomis bei kojomis.
– Eik, pasiūlyk ypatingajam svečiui išgerti, – paragino Brajanas.
Molė sulaikė padažnėjusį kvėpavimą, susijaudinusi ir sutrikusi dėl savo perdėto susižavėjimo ispanu. Jai tai nebūdinga. Mergina niekada nežiūrėjo į vyrus taip kaip jos bendraamžės. Nepastovūs tikrosios motinos santykiai su begale niekšų paliko dėmę dar Molės vaikystėje. Net tada ji suvokė, kad trokšta visai kitokių santykių, kur kas daugiau negu atsitiktinio sekso su vyrais, vengiančiais įsipareigoti, prisidėti prie bendrų namų kūrimo ar atlikti tėvo vaidmenį auklėjant vaikus. Be to, ji nenorėjo būti įskaudinta ar palikta. Išskyrus Džesą, visi iki pilnametystės sutikti vyrai tik padidino Molės atsargumą ir nepasitikėjimą kitos lyties atstovais. Ji turėjo vaikinų, bet nė vieno ypatingo; neturėjo jokio noro su kuriuo nors iš jų mylėtis. Taigi Molę pribloškė tai, kad vos pažvelgus į kitą kambario pusę ir pamačius ten stovintį vyruką plaučiuose ėmė trūkti oro, o mintys visiškai susijaukė.
Kuo arčiau Molė ėjo su padėklu gėrimų, tuo ispanas jai atrodė aukštesnis, o ji smalsiai jį nužiūrinėjo godžiai rydama akimis kiekvieną nepriekaištingos išvaizdos detalę. Aukščiausios kokybės kostiumas pasiūtas pagal klasikinį modelį iš pačios brangiausios žvilgančios medžiagos. Vyras jai atrodė toks turtingas, tarsi būtų ne banko darbuotojas, o jo savininkas.
– Pone? – Molė ištiesė padėklą ir prakalbo, kad atkreiptų vyro dėmesį. Jis pažvelgė žemyn ir ji pastebėjo, kad juodut juodutėlės blakstienos yra nepaprastai tankios, o akių spalva primena šviežią auksaspalvį medų. Sutikus tą nuostabų žvilgsnį Molei apsvaigo galva tarsi netikėtai krintant iš didelio aukščio.
– Ačiū. – Leandras paėmė taurę ir godžiai išgėrė, nes burna buvo perdžiūvusi. Jeigu Forfaros nebūtų artimi motinos draugai, šįvakar jis tikrai būtų pasilikęs namie. Dėl gerklės uždegimo ir antibiotikų kurso Leandras jautėsi prastai. Vis dėlto jis nebūtų išvengęs sąžinės graužimo, jei, sėkmingai išsisukęs nuo dalyvavimo vestuvių ceremonijoje, nepasirodytų ir pobūvyje.