Paslaptingasis Sebastianas. Abby GreenЧитать онлайн книгу.
Džamalio švarko galai buvo surišti, ir dabar, dvasininkui tariant septynis palaiminimus, kurių kiekvienas skirtas atskiram santuokos aspektui, jie privalėjo septynis kartus drauge apeiti apie šventąjį laužą. Kai abu pajudėjo ratu, Anysa ir vėl pajuto paniką. Sąstingį pakeitė nevaldomas drebulys.
Bet kokios mergiškos svajos apie meilę ir santuoką jau seniai buvo virtusios pelenais. Dabar Anysos akys buvo plačiai atmerktos, ji su kiekvienu žingsniu vis giliau smego į ateities bedugnę, į ateitį, kurioje bus vien skausmas ir kančia. Kaip tokioje santuokoje ji galės gimdyti vaikus? Vaikus, kurių tėvas ir motina miegos drauge vien dėl gražaus įvaizdžio.
Netikėtai Anysa ir vėl prisiminė veriantį mėlynų akių žvilgsnį, kuriuo ją pakerėjo šešėliuose stovėjęs vyras, ir ją persmelkė nepaaiškinamai stiprus impulsas. Šoko ir panikos būsenos, ji pasitikėdama savimi ir nė kiek neabejodama padarė tai, kas ją pačią be galo nustebino: sustojo, pasilenkė ir greitai atrišo sarį su Džamalio švarku jungusį mazgą. Mergina tarsi iš toli girdėjo jaunikį šaižiai įkvepiantį ir sušnypščiantį: Anysa… Ką čia sugalvojai?
Paskui ji žengė nuo pakylos. Smarkiai besidaužančia širdimi priėjo prie tėvo, kuris stovėjo prasižiojęs iš nuostabos, ir paėmė jį už rankos. Anysa matė, kad susirinkusieji apimti šoko bei nuostabos, ir miglotai suvokė privalanti pasinaudoti proga. Pridėjusi prie lūpų tėvo plaštaką pabučiavo ją ir, akyse besitvenkiant ašaroms, kimiai tarė: Atleisk, tėti, bet šito padaryti negaliu. Pinigus grąžinsiu. Maldauju, atleisk man.
Tada pasileido bėgti.
Anysa beveik nematė, kur bėga, tik žinojo, kad minios šokas netruks išsisklaidyti, ir tėvas, vos atgavęs žadą, nedelsdamas išsiųs žmones jos ieškoti. Ji negalėjo sau leisti galvoti apie tėvų sutrikimą ir nusivylimą, antraip sukluptų. O pasukti atgal nebegalėjo.
Smarkiai plakančia širdimi mergina trumpam stabtelėjo. Jau buvo spėjusi nulėkti keliomis aptarnaujančiam personalui skirtomis laiptų aikštelėmis į viršų ir dabar priešais matė darbuotojams skirtą liftą. Beliko tikėtis, kad jis nugabens ją kur nors toli, toli nuo vidinio kiemelio, į kokią nors ramią vietelę, kur ji galės ramiai apsvarstyti naująją padėtį. Trūko gaivaus oro, drabužiai veržė tarsi šarvas.
Liftas ėmė tyliai kilti aukštyn, paskui švelniai sustojo. Durys dusliai švilptelėjusios atsivėrė, ir Anysai pasirodė, kad ji pateko į pagalbinę patalpą. Labai prabangią pagalbinę patalpą.
Priėjusi prie vienų durų, Anysa sunkiai besikilnojančia krūtine jas pravėrė.
Pažvelgusi į vidų, suprato patekusi į apartamentus, kurie, regis, buvo beribiai. Viduje karaliavo tyla ir ramybė. Nebuvo nė gyvos būtybės. Ji iš karto pagalvojo atsidūrusi laisvuose apartamentuose. Su dideliu palengvėjimu atsidususi Anysa žengė į pritemdytą virtuvę. Iš jos matyti valgomasis, o už jo – stiklinės sieną atstojančios slankiojamosios durys, kurios vedė į atvirą terasą ir balkoną. Už jo, kiek užmato akys, tarsi blykčiojantis kilimas driekėsi Mumbajus. Tai nebuvo paprasti apartamentai, tai buvo mansarda!
Pagalvojusi apie savo medaus mėnesiui skirtus apartamentus ir plačią rožių žiedlapiais apibarstytą lovą, Anysa vėl pajuto šleikštulį. Kliūdama už ilgo sario, trokšdama įkvėpti gaivaus oro, ji puolė link stiklinių durų ir ėmė ieškoti, kaip jas atidaryti.
Pagaliau pavyko, ir Anysa kone griūdama, žiopčiodama kaip žuvis, puolė laukan. Nusiplėšusi nuo kaklo sunkias gėlių girliandas, sviedė jas ant žemės. Iš kažkur sklido pritemdytos šviesos, tačiau Anysa nekreipė dėmesio. Priėjusi prie sienos užvertė galvą ir giliai įkvėpė; toli toli apačioje gaudė chaotiško Mumbajaus eismo triukšmas.
Pagaliau jos širdis ėmė rimti. Išgirdusi lėtai ir tyliai tariamus žodžius: Tik nesakyk, kad ketini šokti…, Anysa klyktelėjo.
ANTRAS SKYRIUS
Ji taip staigiai atsisuko, kad net apsvaigo galva, todėl abi rankas pridėjo prie sienos už nugaros. Tada prietemoje pamatė jį. Iš veriančio ir skvarbaus mėlynų akių žvilgsnio Anysa jį kaipmat atpažino. Tai buvo tas pats apačioje, šešėliuose regėtas vyras. Dabar jos akys užfiksavo ir tai, ką visai neseniai praleido: meno šedevrui prilygstantį baseiną, kurį apšvietė po vandeniu įtaisytos lempos.
Sukryžiavęs rankas vyriškis rymojo ant baseino krašto, tarsi matyti į asmeninę terasą įsiveržusias visomis vestuvinėmis regalijomis apsitaisiusias isteriškas moteris jam būtų kuo įprasčiausias reiškinys.
Jo plaukai buvo glotniai sušukuoti atgal ir išryškino tobulą galvos formą, o nuo šešėlių mirgantys veido bruožai atrodė atšiaurūs. Vyras kilstelėjo vieną juodą it anglis antakį, ir Anysai nuo jo grožio net skrandį sutraukė. Su Džamaliu ji to niekada nebuvo patyrusi, nors ir tikėjo esanti jį įsimylėjusi. Tai sukrėtė merginą iki sielos gelmių.
– Ar dabar neturėtum bučiuoti savo jaunikio?
Nuo lakoniškai ištartų jo žodžių Anysos kūnu nusirito šleikštulio banga. Ji bejausmiu balsu atsakė:
– Džamaliui terūpi jo brangi reputacija. Išgirdusi tyloje garsiai nuskambantį savo balsą, ji vėl pajuto kūną kaustantį šaltį. Privalėjo bėgti, kuo greičiau iš čia dingti. Bet vos pamėginusi žengti žingsnį suprato, kad kojos virto drebučiais. Pakirsta šiurpių išgyvenimų, Anysa, visiškam savo siaubui ir liūdesiui, sudribo ant žemės tarsi skudurinė lėlė.
Vyriškis žaibo greitumu šoko iš baseino ir, raumeningu kūnu žliaugiant vandeniui, priklaupė greta. Netrukus jis didelėmis rankomis jau kėlė Anysą už pažastų lyg plunksnelę.
Ištikta šoko, Anysa sumikčiojo:
– Aš labai… Apgailestauju… Net nemaniau ką nors čia rasianti. Bėgau… Privalėjau pabėgti. Jau eisiu… Paliksiu jus vieną… Neturėčiau čia būti…
Anysa jautė, kad kalena dantimis. Vyriškis, pro stiklines duris vedantis ją atgal į prabangią svetainę ir pakeliui įžiebiantis blausias šviesas, prilaikė ją visai be jokių pastangų. Jo ranka juosė jos liemenį lyg plieninė atrama, o prie sario prigludęs šlapias kūnas buvo tarsi šilta standžių raumenų siena.
Vyras atvedė Anysą prie ištaigingos sofos ir atsargiai pasodino. Tada pritūpė priešais ir pakėlė į ją akis. Kad ir koks gražus jis buvo jai pasirodęs anksčiau, iš arti tiesiog kvapą gniaužė.
Nors jo plaukai buvo šlapi, Anysa matė, kad jie nukirpti kariškai trumpai. Iš gilių akiduobių žvelgė mėlynos akys, o aristokratiška nosis jam teikė kilmingumo. Plona viršutinė lūpa bylojo apie tvirtą charakterį, o putlioji apatinė – apie aistrą ir įgimtą juslingumą; nors Anysa jo visai nepažinojo, kilo nenugalimas noras perbraukti pirštu per apatinę lūpą ir patikrinti, ar šalto mėlio akys patamsėtų nuo viltingo pasitenkinimo.
Apimta siaubo dėl tokių nebūdingų ir lengvabūdiškų minčių, ji atsitraukė, bet iš karto pasigailėjo, nes dabar matė ir jo plačius pečius bei plaukeliais apaugusią raumeningą krūtinę.
Vyriškio akyse kažkas blykstelėjo, jis taip pat loštelėjo atgal.
– Ar gali minutę pabūti viena – kol apsirengsiu?
Anysa taip energingai palinksėjo, kad galva, rodės, nusiris nuo pečių. Matydama, kaip jis stojasi, ji negalėjo nė žodžio ištarti, tik stebėjo vyriškį visu įspūdingu stotu išsitiesiantį ir nueinantį į kitą kambarį. Ji akimis rijo atletišką jo kūną. Vyriškio nugara buvo plati, siaurėjo ties klubais ir sėdmenimis, kurių raumeningus apvalumus gaubė trumpos glaudės. Alyvinė oda blizgėjo, kaip žmogaus, kuris daug laiko praleidžia lauke, ir Anysa miglotai pagalvojo, kad galbūt jis koks nors profesionalus sportininkas.
Jausdama iš papilvės kylančią kaitrą, ji visomis valios pastangomis nusuko akis į šalį ir atsidusdama užsidengė rankomis veidą. Kas jai darosi? Ką tik pasmerkė myriop