Paslaptingasis Sebastianas. Abby GreenЧитать онлайн книгу.

      Sebastianas užsuko šalto vandens čiaupą ir skubiai nusišluostė. Šaltas dušas buvo tiesiog būtinas, nes vos pakišęs rankas po Anysos Adani pažastimis jis kaipmat pajuto kūną užliejant geismo potvynį – tokį stiprų, kad manė nesusivaldysiąs.

      Jis vis dar jautė švelnų jos krūties iškilumą sau prie šono, šilkinį jos susiūbavusių plaukų brūkštelėjimą ir viliojantį egzotinių gėlių aromatą. Jos oda buvo tokia švelni, kokią jis ir įsivaizdavo.

      Kūnui vėl pradėjus reaguoti į vaizdinius, Sebastianas susiėmė ir greitai įsliuogęs į juodas kelnes apsivilko baltus marškinius. Bet ką ji čia, po galais, veikia? Kaip tik šią akimirką juk vyksta jos vestuvės, o ji atrodo tarsi automobilio avarijos auka. Net jeigu ir pati gražiausia auka, kokią jam yra tekę regėti.

      Sebastianas niūriai turėjo prisipažinti visgi teisingai interpretavęs vidiniame kiemelyje į jį mestą Anysos žvilgsnį. Tos lūpos… Vien prisimindamas, kaip jos virpėjo, jis sugriežė dantimis. Kaip mergina jas suspaudė, kad neišduotų jausmų. Kaip jam norėjosi atkraginti jos galvą ir pabučiuoti, kad įsitikintų, ar jos tokios pat saldžios, kokia atrodo ji visa.

      Kai Anysa įsiveržė į terasą, jis buvo ką tik baigęs pirmąjį baudžiamojo plaukimo etapą ir pagalvojo, kad jam veikiausiai prasidėjo haliucinacijos. Arba išprotėjo. Kai jis pagaliau prabilo, labiau siekė išsklaidyti iliuziją, nei atkreipti į save Anysos dėmesį, bet paskui, akivaizdžiai šokiruota fakto, kad yra ne viena, mergina klyktelėjo ir atsisuko. Vos suvokęs, kad ji tikra, Sebastianas pajuto, kad protas jį visiškai apleidžia.

      Susikrimtęs dėl silpnavališkumo, jis giliai įkvėpė ir pasuko atgal į svetainę.

      Išgirdusi, kad nepažįstamasis grįžta, Anysa atsistojo, bet beveik tą pat akimirką susverdėjo. Akimirksniu vyriškis ir vėl atsidūrė greta. Laimei, apsirengęs, – su palengvėjimu pagalvojo ji. Jis švelniai ją pasodino ant sofos.

      – Dar nesi pasirengusi kur nors eiti, – kuo rimčiausiai pasakė jis.

      Anysai nespėjus paprieštarauti, jis ištiesė jai stiklą su tamsios aukso spalvos skysčio šlakeliu. Ji pakėlė į jį akis ir kimiai tarė:

      – Aš negeriu.

      Vyriškis neatitraukė stiklo.

      – Įsivaizduok, kad tai vaistai. Tau reikia ko nors išgerti. Akivaizdu, kad vis dar esi šoko būsenos.

      Anysa tik dabar išgirdo anglišką akcentą. Virpančiomis rankomis paėmė stiklą – dėkinga, kad jųdviejų pirštai nesusilietė, – ir suraukusi nosį gurkštelėjo auksinio gėrimo, kuris tarsi ugnis nudegino gerklę. Anysa beveik iš karto pajuto, kaip skystis pasiekė skrandį, ir visu kūnu ima sklisti šilta nuskausminama palaima.

      Ji labiau pajuto, nei pamatė, kad vyriškis nueina, o kai pagaliau rado drąsos pakelti akis, išvydo jį vos už kelių pėdų sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis nerūpestingai atsirėmusį į stiklines duris. Balti marškiniai nepaslėpė nei plačios krūtinės, nei puikiai ištreniruotų rankų raumenų. Jis stebėjo Anysą tokiu skvarbiu žvilgsniu, kad ji nuraudo.