Geležies karalius. Julie KagawaЧитать онлайн книгу.
kreipėsi į mane.
– Aš žinau, – švelniai pareiškė jis, dėdamas sausainį ant stalo. – Rytoj tavo gimtadienis, ar ne? Flopis man pasakė ir aš prisiminiau.
– Aha, – sumurmėjau pasisukdama ir mesdama bandelę į šiukšliadėžę. Ji dusliai trinktelėjo ir įkrito vidun riebalais ištepdama dažytą sieną. Aš nusiviepiau ir nusprendžiau ją ten palikti.
– Flopis liepė tave iš anksto pasveikinti su gimtadieniu.
– Pasakyk Flopiui ačiū, – tariau Itanui ir pašiaušiau jam plaukus. Mano nuotaika galutinai sugedo. Taip ir žinojau. Mama ir Lukas pamiršo mano gimtadienį. Aš negausiu atviruko nei torto, iš nieko neišgirsiu net paprasčiausio „su gimtadieniu“. Išskyrus kvailą pliušinį brolio triušį. Kaip apgailėtina.
Savo kambaryje aš susirinkau knygas, namų darbus, sportinę aprangą ir iPod, kuriam taupiau visus metus, nors Lukas ir mėgino suniekinti: „Visi tie smegenis bukinantys prietaisai.“ Kaip tikras provincijos gyventojas patėvis nemėgsta ir nepasitiki niekuo, kas galėtų palengvinti gyvenimą. Mobilieji telefonai? Jokiu būdu – mes turime puikiai veikiantį laidinį telefoną. Vaizdo žaidimai? Tai šėtono išmonė, paverčianti vaikus nusikaltėliais ir serijiniais žudikais. Aš vis prašiau mamos nupirkti man nešiojamąjį kompiuterį pamokoms ruošti, bet, anot Luko, jeigu jam užtenka antikvarinio barškančio kompiuterio, turi užtekti ir jo šeimai. Nesvarbu, kad užtrunka amžinybę, kol modemas prisijungia prie interneto. Ir iš viso, kas šiais laikais dar naudoja modemus?
Aš pasižiūrėjau į laikrodį ir nusikeikiau. Autobusas netrukus atvažiuos, o man dar reikia geras dešimt minučių paėjėti pagrindiniu keliu. Pažiūrėjusi pro langą pamačiau, jog dangus apsiniaukęs ir smarkiai lyja, tad pasičiupau ir striukę. Ir jau ne pirmą kartą panorėjau, kad gyventume arčiau miesto.
Prisiekiu, kai turėsiu vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, niekada čia negrįšiu.
– Mege. – Tarpduryje stovėjo Itanas, po smakru spausdamas savo triušį. – Ar aš galiu eiti šiandien su tavimi?
– Ką? – Aš truktelėjau pečiais mėgindama įlįsti į striukę ir apsižvalgiau ieškodama kuprinės. – Aš dabar einu į mokyklą. Mokykla dideliems vaikams, mažvaikiams ten negalima.
Pasisukau eiti ir pajutau, kaip dvi mažos rankelės apsivijo mane už kojos. Atsirėmiau ranka į sieną, kad nepargriūčiau, ir rūsčiai nužvelgiau brolį. Itanas laikėsi atkakliai įsikibęs, ištempęs kaklą link manęs, atvipusiu žandikauliu.
– Prašau, – maldavo jis. – Aš būsiu geras, prižadu. Pasiimk mane kartu. Tik šiandien.
Atsidusau, pasilenkiau ir pakėliau jį ant rankų.
– Na, tai kas atsitiko, akiplėša? – paklausiau braukdama jam plaukus nuo akių. Mamai teks netrukus juos patrumpinti; jie darosi panašūs į paukščio lizdą. – Tu siaubingai lipšnus šįryt. Kas dedasi?
– Baisu, – sumurmėjo Itanas, įsikniaubdamas man į kaklą.
– Tau baisu?
Jis papurtė galvą.
– Flopiui baisu.
– Ko gi bijo Flopis?
– Žmogaus iš spintos.
Pajutau, kaip nugara nubėgo šaltukas. Kartais Itanas būdavo toks tylus ir rimtas, kad negalėjai patikėti, jog jam tik ketveri. Jis vis dar turėjo vaikiškų baimių: po lova tūnojo pabaisos, o spintoje vaiduokliai. Itano pasaulyje pliušiniai gyvūnai kalbėjosi su juo, nematomi žmonės mojo jam iš krūmų, o visokie siaubūnai ilgais nagais braižėsi aplink miegamojo langą. Jis retai bėga pas mamą ar Luką pasipasakoti istorijų apie pabaisas ar vaiduoklius, nuo tada, kai pradėjo vaikščioti, Itanas visada ateina pas mane.
Atsidusau. Žinoma, jis nori, kad nueičiau į viršų ir patikrinčiau, ar niekas nesislepia jo spintoje ir po lova. Tam reikalui ant jo spintelės aš laikiau žibintuvėlį.
Lauke blykstelėjo žaibas ir tolumoje nudundėjo griaustinis. Aš krūptelėjau. Tikrai nebus malonu eiti iki autobuso.
Po galais, aš visai neturiu laiko.
Itanas atsilošė ir pasižiūrėjo į mane maldaujančiomis akimis. Aš dar kartą atsidusau.
– Na gerai, – burbtelėjau nuleisdama jį žemėn. – Eime, pažiūrėsime, ar nėra pabaisų.
Itanas tyliai sekė paskui mane laiptais, neramiai žiūrėjo, kaip aš paėmiau žibintuvėlį, atsiklaupiau ir pašviečiau po lova.
– Čia nėra jokių pabaisų, – pranešiau atsistodama. Tada priėjau prie spintos durų ir plačiai jas atvėriau, o Itanas žvilgtelėjo vidun pro mano kojas. – Čia irgi nėra jokių pabaisų. Kaip manai, ar susitvarkysi?
Jis baugščiai nusišypsojo ir linktelėjo. Aš jau dariau duris, kai kampe pastebėjau keistą skrybėlę. Kupolo formos, apskritais kraštais, ties pagrindu užjuosta raudona juostelė: katiliukas.
Keista. Iš kur jis čia atsirado?
Aš atsistojau ir gręždamasi akies krašteliu pastebėjau kažką judant. Pamačiau figūrą, besislepiančią už Itano kambario durų, blausios akys sekė mane pro durų plyšį. Staigiai pasukau galvą, tačiau, aišku, ten nieko nebuvo.
Dieve, dabar Itanas pastebėjo, kad man rodosi įsivaizduojami monstrai. Reikia liautis žiūrėjus tuos vėlyvus siaubo filmus.
Aš net pašokau, kai tiesiai virš galvos nugriaudėjo griaustinis, o didžiuliai lašai pradėjo barbenti į lango stiklą. Prasispraudusi pro Itaną, išlėkiau iš namų ir nuskuodžiau į stotelę.
KOL PASIEKIAU STOTELĘ, visa permirkau. Vėlyvo pavasario lietūs nėra labai šalti, visgi buvo gana vėsu ir jaučiausi nemaloniai. Apglėbiau save rankomis ir pasislėpiau po samanotu kiparisu.
Įdomu, kurgi dabar Robis? – susimąsčiau žiūrėdama į kelią. – Paprastai jis čia atsiranda anksčiau už mane. Gal nenorėjo mirkti lietuje ir liko namuose. – Aš prunkštelėjau ir užverčiau akis. – Vėl praleis pamokas. Tinginys. O kad ir aš galėčiau taip pasielgti.
Jeigu tik turėčiau automobilį. Kai kuriems mano pažįstamiems tėvai padovanojo mašiną šešioliktojo gimtadienio proga. O man pasiseks, jeigu gausiu tortą. Dauguma bendraklasių jau turi vairuotojo pažymėjimą ir gali patys važinėti į klubus, vakarėlius ir kur tik užsimano. Aš visada lieku nuošalyje, vargšė provincijos mergaitė, kurios niekas nenori niekur kviesti.
Išskyrus Robį, – pasitaisiau mintyse gūžtelėjusi pečiais. – Bent jau Robis prisimins. Įdomu, ką tokio pakvaišusio jis suplanavo mano gimtadieniui. Beveik neabejojau, kad tai bus kas nors beprotiška. Pernai jis padėjo man slapčia išsprūsti iš namų į vidurnakčio iškylą miške. Keista: aš prisiminiau slėnį ir nedidelę kūdrą su virš jos skraidančiais jonvabaliais, ir nors paskui naršiau mišką aplink savo namus nesuskaičiuojamą daugybę kartų, daugiau neaptikau tos vietos.
Krūmuose už manęs kažkas sušlamėjo. Oposumas, elnias ar netgi lapė ieško, kur pasislėpti nuo lietaus. Laukiniai gyvūnai čia įžūliai drąsūs ir beveik visai nebijo žmogaus. Jeigu ne Bo, mamos daržas tuojau pat virstų kiškių ir elnių bufetu, o vietinių meškėnų šeimynėlė pati pasiimtų, ko jai reikia, iš virtuvės spintelių.
Miške trakštelėjo šakelė, šįkart arčiau. Aš nejaukiai sujudėjau, pasiryžusi neatsisukti dėl kvailos voverės ar meškėno. Nesu kokia nors Endžė „pripūsk papus“, tobuloji panelė, šokėjų komandos kapitonė, kuri pultų į isteriją pamačiusi smiltpelę narve ar taškelį purvo ant „Hollister“ džinsų. Aš kraunu šieną, mušu žiurkes ir varinėju kiaules purve iki kelių. Laukiniai gyvūnai manęs negąsdina.
Vis