Pavyks arba ne. Paula RoeЧитать онлайн книгу.
veidas nušvito, o Eidžė mintyse sudejavo. Po galais.
– Jei norite, galite važiuoti su manimi, – nenoromis pakvietė ji. Nesutik. Nesutik.
– Kaip gerai! Argi ne puiku, Metai?
Jis smeigė žvilgsnį į Eidžę, po to į seserį, ir jo kaktoje susimetė raukšlelė. Tada jis susikišo rankas į kišenes ir gūžtelėjo pečiais.
– Nuostabu.
Laimei, paskutinę akimirką Peidžė apsižiūrėjo palikusi rankinę. Pasakiusi: Nesirūpinkite, važiuosiu taksi!, jiems su nuostaba bežiūrint, trinktelėjo durimis. Jų bentlis pajudėjo iš vietos.
Buvo nejauku važiuoti tylint. Eidžė sėdėjo sukryžiavusi kojas, palinkusi į durelių pusę, žiūrėjo tiesiai pro langą, bet kartkartėmis iš pasalų mesdavo žvilgsnį į Meto atvaizdą ant stiklo.
Kažkuo išties ypatingas šis vyras, kuriam kadaise noriai ir dosniai atsidavė kūnu. Iš visų vyrų jai patiko tik šis vienintelis. Jis turėjo visas sąlygas būti visišku pašlemėku – pakankamai pinigų, išsiauklėjimą, genialumą įrodantį protinio lavėjimo koeficientą, kuo puikiausią karjerą, prašmatnią išvaizdą. Bet jis visai ne toks.
Bent jau toks nebuvo ligi anos nakties. Tiesą sakant, ji teikė daugiau reikšmės jųdviejų romanui, nei turėtų. Tokios klaidos metų metus stengėsi išvengti. Iki Džesio.
Ji papurtė galvą stengdamasi išblaškyti prisiminimus apie tą klaidą. Bet mintimis vėl grįžo prie Meto. Kas žino, kaip jam klostėsi gyvenimas tuos dešimtį metų? Matyt, įvyko kažkas svarbaus, kad metė karjerą, dėl kurios jis nuo gimnazijos laikų aukojo viską.
Pagaliau Metas nutraukė tylą.
– Tai ką dabar darai?
Visai apleido jėgos. Jaučiu, kaip mane prie tavęs traukia. Noriu paliesti…
– Važiuoju į viešbutį.
– Norėjau paklausti, ką dirbi, – kantriai patikslino jis.
Ji atsiduso ir iš lėto į jį atsisuko. Štai ir atpildas už klaidas – mirtinai nuobodūs plepalai.
– Aukso Kranto turgavietėje turiu kioską.
– Kuo prekiauji?
– Piešiniais.
– Tu pieši?
– Taip. Piešiu gana vykusius šaržus, juos perka geriausiai.
– Nežinojau, kad tu dailininkė. Norėjau pasakyti, – pasitaisė jis, – kad kartą mačiau tave darančią eskizą, bet…
– Mudu tik miegojome vienoje lovoje, Metai, o ne pasakojomės, ką manome apie gyvenimą ir meilę. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Tik kurį laiką smaginomės.
Eidžė stebėtinai ramiai atlaikė jo tiriamą žvilgsnį, nors viduje šiurpo, jam tyliai pirštais beldžiant į dureles.
Tau jau nebe dvidešimt treji. Gali atlaikyti vyro žvilgsnį ir nesigūžti kaip raudonuojanti nekalta panelė.
– Mudu smaginomės, – iš lėto pakartojo jis.
Ji susierzino, ir per kaklą nuvilnijo karštis.
– Na, aš tai tikrai.
Jo akys apniuko, jis supratingai šyptelėjo.
– Suprantama, juk ir aš dalyvavau, prisimeni?
Deja, nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą jį pamatė, ji gyveno vien prisiminimais. Ir jei dabar galėtų lengvai ir be rūpesčių gyventi ir mylėti, ji nesvyruodama eitų iki pat galo. Sprendžiant iš to, kaip jausmingai išlinkusios jo lūpos ir kaip ryja ją akimis, ir jis apie tą patį galvoja.
Ji stebėjo jo kreivoką šypseną, atsiradusią duobutę skruoste, žvilgsnį, iš lėto klydinėjantį jos veidu, plaukais ir apsistojusį prie lūpų. Stebėjo, kaip jo akys apniuko ir ėmė grėsmingai spindėti.
Jau vaikystėje ji greitai išmoko skaityti iš veido, numatyti, kaip žmogus nusiteikęs, ir atitinkamai elgtis. Įgijusi šių įgūdžių, nebepaleisdavo kur nereikia liežuvio, ir jai tekdavo mažiau motinos antausių. Jau seniai ji nebe toji maža mergaitė, kuri žūtbūt troško motinos meilės.
Aišku kaip dieną, ką reiškia Meto žvilgsnis. Jis jos geidžia. O sprendžiant iš jo šypsenos, ir jam kaip dukart du suprantama, ko ji trokšta.
Atrodė, kad jis norėjo šį tą pridurti, bet tik žvelgė pro langą. Ji pasekė jo žvilgsnį ir pamatė viešbučio The Phoenician žiburius. Jos laikas baigėsi.
– Turiu čia išlipti, – pasakė ji ir išspaudė šypseną. – Ką gi, sudie. Linkiu saugiai grįžti į Sidnėjų.
– Ačiū.
Ji išsliuogė iš automobilio ir nustebo pamačiusi, kad jis išlipa iš paskos.
– Galiu kuo puikiausiai pati nueiti į kambarį, – kandžiai tarė ji.
Jis pakėlė ranką, jam ant piršto už plono dirželio kabojo jos rankinė.
– Žinai, ta šukuosena tau netinka.
Ji sučiupo rankinės dirželį.
– Turėjau būti kukli pamergė.
Jis nepaleido jos rankinės.
– Kukli?
Ji pastebėjo, kad jis jai per petį žiūri, kaip žmonės įeina ir išeina iš viešbučio.
– Atiduok rankinę.
Jis prisitraukė ją arčiau.
– Aš apsistojęs viešbutyje Palazzo Versace. Papietaukime rytoj.
Širdis akimirką suspurdėjo prieš jai negailestingai ir šaltakraujiškai atšaunant:
– Ne.
– Turi kitokių planų?
– Taip.
– Galėtum man papasakoti apie savo paveikslus.
Ak, tu meilikauji, Metai Kuperi. Iš to, kaip jis iš lėto tirpdydamas jos valią šypsojosi, kaip laikė pakreipęs galvą, ji suprato, kad jis žino, jog ją vilioja. Praeityje keletą kartų buvo didžiai apsirikusi, bet ne taip, kad atsižadėtų kūniškų malonumų.
Kiek laiko jai jų neteko patirti?
Per ilgai. Nedavė ramybės gerai pažįstamas jaudulys, bet ji aiktelėjo ir vėl patraukė į save rankinę. O jis ją dar stipriau apkabino ir truktelėjo rankinę į save.
– Po galais, Metai, atiduok man…
Jis suėmė jos ranką, ir jiedu sunėrė pirštus. Švelnus šiltos odos prisilietimas, jausmus patvirtinantis spustelėjimas, ir jai užvirė kraujas.
Meto gražios rankos, jos švelnios ir įdegusios saulėje, pirštai laibi. Tobulos chirurgo rankos, galingos, darančios stebuklus ne tik atliekant gyvybiškai svarbias operacijas, bet ir keliant ją, Eidžę, į aukštumas.
Ji ėmė šiurkščiai kvėpuoti.
Jis nykščiu glostė jai krumplius. Tokio sukrečiančio intymumo jai jau buvo per daug, išsibarstė visi sveiko proto likučiai.
Tada jis smarkiai truktelėjo ją į priekį ir pastato įėjimo vidury, pro šalį einant viešbučio svečiams, pabučiavo tiesiai į lūpas.
Iš baimės Eidžės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, bet aistra įveikė pasipriešinimą. Meto lūpos buvo tokios pat šiltos ir įgudusios. Tetruko akimirksnį, ir ji sutvardė baimę, grįžo praeities prisiminimai, o tada jau buvo pasiruošusi ir šiam tam daugiau, blakstienos suvirpėjo, akys užsimerkė, ir ji atsakė