Pavyks arba ne. Paula RoeЧитать онлайн книгу.
jiems prašviesėjo protas.
Eidžė atšoko, o Metas sugriebė ją, kad neparpultų, ir ji pajuto ant skruosto jo šiltą kvėptelėjimą. Jie atsitrenkė vienas į kitą klubais ir pečiais, ir jai per nugarą nuvilnijo malonus virpulys.
Ji vargu ar girdėjo linksmus pro šalį einančių žmonių atsiprašinėjimus. Tik alkūne pajuto Meto delnų šilumą, jo gaivų aromatą ir petį kutenantį kvėpavimą.
– Gal pakeisi nuomonę ir leisi man palydėti tave į tavo kambarį? – sumurmėjo jis jai į ausį. Jo pabrėžtinai žemas balsas supurtė ją iki pat širdies gelmių.
– Ne.
Jis šyptelėjo.
– O kaip dėl rytdienos pietų?
– Priešingai paplitusiai nuomonei, Metai Kuperi, pasaulis nesisuka vien aplink tave. – Ji kyštelėjo ranką į rankinę ir telefone pasitikrino laiką. – Rytoj turiu reikalų.
– Tada gal pavakarieniaukime.
Ji atsiduso. Mažiausiai troško su juo valgyti ir šnekučiuotis, ypač po rytdienos apsilankymo pas gydytoją.
Jis paėmė jos telefoną. Ji pažvelgė į jį iš padilbų.
– Ką tu?..
Jis surinko numerį.
– Dabar turėsi mano telefono numerį. – Metas palūkėjo, ir iš jo švarko pasigirdo vibruojantis garsas. Jis grąžino jai telefoną. – Rytoj pietausime.
Pasitikinčiai nusišypsojęs jis apsisuko ir nužingsniavo prie automobilio.
Ji žvelgė į jo plačią nugarą. Iš visų pasipūtėlių…
Pagaliau bentlis nuvažiavo. Atsidususi ji žengė į viešbučio vestibiulį. Anokia čia bėda. Rytoj ji paskambins ir atšauks pietus. Ir kas jam beliks daryti?
Bet ji negalėjo atsikratyti įkyraus jausmo, kad tada nebeteks galimybės susigrąžinti Metą į savo lovą.
Susierzinusi ji paspaudė lifto mygtuką. Aišku, ji jo geidžia. Trokšta. Jai jo reikia. Bet niekada jam nebuvo atsidavusi visa širdimi, o ir jis to nereikalavo. Buvo jauna ir nerūpestinga, mėgavosi gyvenimu, o Metas buvo tobulas meilužis. Nepaisant jos brandaus požiūrio į šį romaną, jis vis vien sugebėjo ją įskaudinti.
Metas Kuperis – jos praeitis, su juo ateities nebus. Jos supratimu, gyvenimas tęsiasi, o praeitis lai lieka praeitimi.
Trečias skyrius
Nuošaliame Brisbeno rajone įsikūrusioje vaisingumo klinikoje Eidžė sėdėjo ant paties kėdės kraštelio ant kelių laikydama tvirtai sugniaužtas rankas.
Išmintingai ir apdairiai pasvarsčiusi ji pagaliau suvokė, ką jaučia. Bet negalėjo įveikti kylančio nerimo, kuris gniaužė kvapą ir vertė širdį smarkiai plakti.
Negalvok apie Metą Kuperį ir tęsk, ką sumaniusi.
Daktaras Sandžėjus atvertė ant stalo gulintį aplanką.
– Kaip šiandien jaučiatės, panele Reinolds?
– Puikiai. Tik jaudinuosi.
Daktaras pakėlė nuo aplanko akis, pažvelgė pro akinių viršų ir nusišypsojo.
– Taigi, konsultuojatės pakartotinai. Daktaras Makgregoras atliko visus tyrimus ir su jumis apsvarstė tikimybę pastoti.
– Taip.
Daktaras skaitė toliau.
– Čia rašoma, kad prieš tris mėnesius chirurginiu būdu jums buvo pašalintos kiaušidžių cistos.
– Taip, chirurgas sakė, kad tikimybė pastoti labai menka. Trisdešimt procentų.
– Liko nedidelių randų…
– Bet trisdešimt procentų vis geriau negu nieko, tiesa?
Daktaras atsiduso ir nenoriai linktelėjo galva.
– Nėra neįmanoma, tik sudėtinga. Bet prireiks daug laiko, ir apvaisinimas gali nepavykti nei iš pirmo, nei iš antro ar net penkto karto. Tai gali privesti prie neigiamų fizinių, protinių, finansinių pasekmių. – Jis vėl pažvelgė į aplanką. – Matau, kad iš mūsų kartotekos esate pasirinkusi donorą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.