Skirta nuodėmei. Joss WoodЧитать онлайн книгу.
dieną sutiksi tokią, kuri atims žadą, – įspėjo Geilė.
Robis tuo abejojo, bet prisiminęs, kad lengviausia atbaidyti seserį nuo savo meilės reikalų pasiteiravus apie josios, tarė:
– Ar vis dar susitikinėji su tatuiruočių meistru? Ar jis uždirba bent kinui?
Geilė atsiduso.
– Koks tu gudrus, bet nenukreipk kalbos.
– Gaila, nepavyko. Tik šįkart nedaryk kvailysčių, mieloji.
Jie abu matė, ką gali meilė, tačiau į santykius žiūrėjo labai skirtingai. Jai atrodė, kad gyvenimo meilė su laiminga pabaiga laukia už kampo, o jis žinojo, kad pasitikėti galima tik vienu žmogumi – savimi.
Jiedu vienas kitą dievino, tačiau meilės reikaluose vienas kito sprendimų nesuprato.
– Kiek laiko būsi Sidnėjuje? – paklausė Geilė. – Be tavęs namas kaip morgas.
– Mėnesį… gal šešias savaites, – atsakė Robis. – Neleisk ponui Kūno Menui įsikraustyti, kol manęs nėra.
Sesuo vėl nusijuokė.
– Verčiau kraustysiuosi pas jį… Myliu, iki!
Robis pažvelgė į temstantį telefono ekraną ir papurtė galvą. Geilė skambino tik norėdama paerzinti ir pakelti kraujospūdį. Na, toks jaunėlės sesers darbas.
Jis pažvelgė į laikrodį… dešimta vakaro, vadinasi, namie antra dienos. Sraigė grįžo namo po rytinių paskaitų ir nuobodžiavo. Kas geriau išvaiko nuobodulį nei šaipymasis iš brolio meilės reikalų?
Žengdamas į klubą Robis nusprendė, kad kerštas bus saldus ir gėdingas. Toks jo kaip vyresnio brolio darbas.
Vos triukšmui užliejus ausis ir į veidą tvokstelėjus klubo kvapui – alkoholio, kvepalų ir prakaito aromatų mišiniui, kuris buvo toks tirštas, kad nors kirvį kabink, – Robis paklausė savęs, ką čia veikia. Nepaisant to, kad vis dar buvo pavargęs po ilgo skrydžio iš Johanesburgo užvakar – jam būtinai reikia išmokti numigti lėktuvuose – ir fakto, kad pastaruosius mėnesius kasdien dirbo po šešiolika valandų, nekentė klubų.
Per daug garso, per daug žmonių, merginos pernelyg nuspėjamos, atkaklios ir per jaunos. Gal jis ir senamadiškas, tačiau mėgo truputį pakovoti. Be to, jam jau trisdešimt dveji. Leisdamas laiką su sesers amžiaus mergaitėmis jautėsi kaip senas gašlūnas.
Robis patraukė sau nuo užpakalio kažkieno ranką ir ignoruodamas pasiūlymą iš kairės nužvelgė barą. Jis susiras naująją viešųjų ryšių specialistę, atsiprašys, grįš į išnuomotą butą ir kris į lovą be gyvybės ženklų.
Ranka persibraukė savo trumpas, tamsiai rudas garbanas ir prisimerkė prieblandoje. Eimės paieškos šiame beprotnamyje gali virsti košmaru, – tačiau sulig šia mintimi kišenėje suvibravo telefonas. – O gal ir ne, – pagalvojo skaitydamas žinutę.
Prie įėjimo suk į kairę ir eik iki galo. Staliukas kampe.
Telaimina Dievas technologijas. Robis nusišypsojo, įsikišo mobilųjį atgal į džinsų kišenę ir nuėjo pagal nurodymus.
Prie staliuko vien moterys… ačiū Dievui, ne per jaunos, bet sprendžiant iš butelių ir taurių ant stalo, ne kovotojos už blaivybę. Pribaikit mane greičiau. Vienas alaus, pusė valandos ir jis keliaus namo.
Reikia pripažinti, kad moterys buvo išvaizdžios. Būreliui vadovavo savimi pasitikinti ir nepriekaištingai atrodanti Eimė. Šalia buvo jos kolegė, kurios vardo jis neprisiminė, ir jos asistentė. Tos vardo taip pat neprisiminė. Kitų dviejų išvis nepažino. Į berniukišką blondinę, kuri mėtėsi aistringais žvilgsniais su kažkuo prie baro, jis nekreipė dėmesio, tačiau žvilgsnį patraukė moteris kaštoniniais plaukais staliuko kampe su kokteilio taure rankoje. Atviras Odrės Hepbern žvilgsnis bet kurį vyrą paverstų urviniu žmogumi.
Moterie, aš tave saugau. Atsigulk. Padarysiu tave laimingą. Urgzt. Urgzt.
Jam teko pažinti daug moterų – už tai galit paduoti į teismą… jam per trisdešimt, jis visą gyvenimą buvo vienišas – ir iš patirties žinojo, kad laukinukės, paklydėlės, romantikės ir bejėgės moterys paprastai padarydavo daugiausiai žalos.
Robis patyrė, kad moterys retai būna tokios, kokiomis dedasi esančios. Tiesą sakant, žmonės retai būna tokie, kokiais dedasi.
Eimė pašoko ant kojų.
– Robi, jėėj, tu jau čia!
Taip. Jėėj.
– Jau pažįsti mano koleges, Belą ir Karą, – jų vardai pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo. – Būtybė, nekreipianti į tave dėmesio, nes negali atitraukti akių nuo rokerio prie baro, mano kambariokė Džesika. Ei, Džesika! Čia Robis.
Blondinė atsisuko ir nusišypsojo.
– Sveikas, Robi.
Greitas akių kontaktas ir žaibiškas įvertinimas, ar jis patrauklus. Ji sudvejojo, tarsi susižavėjusi, tačiau tuoj pat nusuko akis į barą. Robis viduje nusišypsojo. Kažkam, jei šį vakarą sužais teisingai, pasiseks.
Eimė palietė jo riešą patraukdama dėmesį.
– O čia mano sena draugė Vila. Vila, čia Robis Hensonas.
– Pristatei mane kaip seną raganą, Eime, – pasiskundė Vila ir pakėlė į jį pilkai žalias akis. – Labas.
– Labas.
Robis atsisėdo į laisvą vietą šalia jos ir nužvelgė šaltą kaip ledas alaus butelį priešais. Jo mėgstama rūšis.
Jis kilstelėjo antakį.
– Čia man?
– Taip.
Eimė pastūmė jam butelį ir taurę. Nekreipdamas dėmesio į taurę paėmė butelį, pakėlė prie lūpų ir užsivertė. Vienas alaus, pusė valandos ir jis dings…
– Robis turi sporto įrangos ir drabužių parduotuvių tinklą pietų Afrikoje, Vila. Greit turės ir sporto klubus. Jis ieško frančizių, nori atidaryti parduotuvių filialus visame pasaulyje, o sporto klubai iš pradžių bus Sidnėjuje, Perte ir Melburne.
– Drąsu, – burbtelėjo Vila. – Ypač su klubais, nes rinką užpildę Sveikatingumo guru. Be to, jie pradėjo supirkinėti visus smulkesnius klubus, kad neturėtų konkurentų.
Robis nuleido butelį, įdėmiai ją nužvelgė ir nustebęs atsisuko į besikvatojančią Eimę.
– Oi, ji ne tik graži, – tarė Eimė.
Įdomu…
Tačiau Vila dar nebaigė.
– Reikia turėti kietus kiaušus, kad ryžtumeisi stoti prieš du konkurentus, kurie jau seniai sukasi šiame versle ir spėjo tapti australiškais sveikatos ir stiprybės sinonimais. Ką jau kalbėti, kad vienas iš jų yra Australijos akcijų biržos sąraše. Ketinu įsigyti jų akcijų, kai tik jomis pradės prekiauti… – gudrutė dirstelėjo į savo laikroduką. – Po šešių savaičių.
Robis bukai stebėjo, kaip ji pasiremia ranka smakrą ir suklapsi blakstienomis.
– Žinai ką, Eime? Aš pati norėčiau kietų kiaušų. Kur man juos gauti?
Eimė atsilošusi nusikvatojo.
– Vila, kiek Klykiančių orgazmų tu išgėrei?
Vila nužvelgė taurių eilę priešais ir suskaičiavo.
– Keturis netikrus ir nė vieno tikro.
Jiedvi susižvalgė ir vėl pratrūko kvatotis.
O, Dieve, girtų