Skirta nuodėmei. Joss WoodЧитать онлайн книгу.
Aistra ir geismas akimirksniu aptemdė protą. Robis sustingo kaip įkaltas nesuprasdamas, kas įvyko. Nuo tada, kai sužinojo, kad su mergaitėmis gali būti labai smagu, dar niekada nepatyrė tokios stiprios reakcijos į paprasčiausią prisilietimą.
Jis vėl pakėlė į ją akis ir tik dabar suprato, kad naujoji pažįstama ne tik graži, bet ir velniškai seksuali. Aukšti skruostikauliai, putlios lūpos ir įtraukiančios sirenos akys. Leido sau pasigrožėti jos lygiais pečiais, nedidelėmis krūtimis ir kiek per liekna, tačiau labai moteriška figūra.
Palenkė galvą, norėdamas pamatyti daugiau, tačiau veltui – šalavijų žalumo suknelė dingo po stalu. Apsimesdamas, kad nori pasikasyti koją, pasilenkė ir žvilgtelėjo po apačia. Suknelė baigėsi ties keliais, bet kad jį perkūnas – kojos buvo ilgos ir įdegusios. Viena pėda buvo ištraukta iš kūno spalvos batelių. Nagai nulakuoti ryškiai oranžine spalva.
Seksualu.
– … tada Eimė išvyko iš Sekminių salos…
Robis ištraukė galvą iš po stalo ir sumirksėjęs prisijungė prie pokalbio. Buvo ir linksma, ir kartu pikta ant savęs. Jis niekada nesileisdavo į ilgus apmąstymus – ypač dėl moterų.
– Turėsi viską pakartoti, Vila. Robis negirdėjo nė žodžio, – nutęsė Eimė ir pakėlusi prie lūpų alaus butelį kilstelėjo antakį.
Jis jau norėjo jai atsikirsti, bet vyriškai susivaldė. Greitai prisiminė, apie ką jie kalbėjo, ir dūrė aklomis.
– Ar vis dar palaikai ryšius su žmonėmis, su kuriais ten susipažinai?
– Na, su broliu Luku bendrauju nuolat. Jis buvo kurorto vadybininkas.
Eimė atsitiesė ir pasilenkė į priekį. Robis iškart pagalvojo, kad tai keista reakcija vien į vardo paminėjimą. Kažkas čia ne taip.
– Dabar nedaug bendraujam, bet turiu jų visų elektroninio pašto adresus. Esame draugai socialiniuose tinkluose, – atsakė Vila ir lūpomis suspausdė raudoną šiaudelį.
Robis stengėsi negalvoti, ką dar ji galėtų spausti tomis lūpomis, tačiau turėjo pripažinti, kad pats nebūtų galėjęs taip ilgai ištverti be artimiausių draugų.
– Jums reikėtų kada susitikti, prisiminti senus laikus.
Eimė susižavėjusi suplojo delnais.
– Puiki mintis. Taip ir padarykim, Vila. Galim pakviesti juos į… į Sekminių salos susitikimą, – suspiegė ji.
– Tikrai! Kada? – paklausė Vila žibančiomis akimis.
– Kuo greičiau, tuo geriau… Rytoj sekmadienis! Puiki diena kepsniams prie baseino… maudymosi kostiumėliai… alus… Galėtume kepti jūros gėrybes, – vapėjo Eimė. – Pakviesk juos, Vila! Dabar pat! Esu tikra, kad visi susirinks.
Pralinksmėjusi nuo Klykiančių orgazmų Vila įkišo ranką į rankinę ir išsitraukė mažytį išmanųjį telefoną. Robis stebėjo, kaip jos pirštai bėgioja per ekraną.
– Gerai, pridėjau Skotą, Brodį, Šantalę. Lukas, šiknius, Singapūre. Kas dar?
– Barmenai – Metas ir Filas. Pakviesk. Su jais bus linksma… ir parašyk, kad paimtų alkoholio kokteiliams, – Eimė pasilenkė į priekį. – Dar Džeinę ir Gven iš animatorių, – Eimė dirstelėjo į Robį. – Manome, kad jos svečius linksmino papildomai, bet su jomis smagu.
– Ir gelbėtojus… tikiuosi, kad jie vis dar tokie pat karšti! Pridėk ir juos… nagi, Eime, mūsų šėliojo bent dvidešimt… pridėjau merginas, su kuriomis žaidėme su žiurkiūkščiais.
– Žiurkiūkščiais? – perklausė Robis.
– Kurorte prižiūrėjau vaikus… Linksminau juos, kad tėvai galėtų pailsėti, pasimylėti po pietų, – paaiškino Vila nepakeldama akių nuo telefono. – Nagi, Eime, pasuk smegenis!
Eimė išbėrė dar kelis vardus ir Vila iš džiaugsmo papurtė galvą.
– Gerai. Kas dar?
– Manau, kad viskas.
Eimė atsilošė kėdėje ir atsisukusi į kambariokę švilptelėjo taip, kad Robiui norėjosi užsidengti ausis, bet Džesika atsisuko.
– Džese, gal nori į barbekiu su manimi ir Vila?
– Žinoma, – atsakė Džesika žvelgdama į Vilą. – Kada?
– Rytoj. Kada? – Vila paklausė Eimės.
– Vienuoliktą. Pasiimk sau butelį, – patarė Eimė.
Robis šypsodamasis stebėjo, kaip jos ekspromtu organizuoja vakarėlį.
Ar svečiai priims pusę dešimtos vakaro gautą kvietimą kitos dienos susitikimui, kita kalba, tačiau buvo smagu matyti kokteilių sukeltą įkarštį. Žinoma, gali būti, kad ryte, kai galvos plyš lyg po smegenų operacijos be nejautros, jos gailėsis tokio impulsyvumo.
– Gerai… vienuoliktą… atsinešti butelį… kur? – prisiminė Džesika.
– Taip, kur? Gal reikėtų parašyti, – Vila prisimerkusi įsistebeilijo į telefoną.
– Būtų naudinga, – burbtelėjo Robis, bet niekas jo negirdėjo.
Eimė apsimetė, kad mąsto, bet jos žvilgsnis bėgiojo į visas puses.
– Hm… nežinau… ar pažįstame ką nors, kas turi tuščius namus su baseinu netoli Sidnėjaus ant jūros kranto?
Vila gūžtelėjo pečiais.
– Ką?
Ant grindų skimbtelėjo iškritusi moneta ir staiga Vila ėmė šokinėti savo kėdėje kaip pirmokė.
– Aaa.. aš! Aš, aš, aš, aš… aš!
– Būtent! – Eimė kilstelėjo alaus butelį.
Net ir Robis, nepažįstantis Sidnėjaus, žinojo, kad nekilnojamas turtas ant jūros kranto reiškė didelius pinigus. Kas ji per viena? Paveldėtoja? Garsenybė?
– Ei, jei jau pati rengiu vakarėlį, tai kviečiu, ką noriu, – paskelbė Vila. – Taip pat ir Keitę!
– Kas ta Keitė? – paklausė Eimė.
Tikrai, kas ta Keitė, mieloji?
– Mano teisininkė.
Kam moteriai, kuriai dar nėra nė trisdešimt, reikalinga advokatė? Įdomu… Kita vertus, žavingas derinys… smegenys, gražus veidelis ir ilgos kojos, sutvertos apsivyti vyro klubus…
Pristabdyk, Hensonai…
Sučirpė Vilos telefonas ir jos veidas kaipmat apsiniaukė.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным