Tariant „sutinku“. Heidi BettsЧитать онлайн книгу.
išvydus atsiųstas sąskaitas. Bendra suma jau artėjo šešių skaitmenų ribos link – ir tai tik užstatai.
Slenkant sekundėms, kurias įgarsino budriai prie tolimosios sienos stovinčio senovinio laikrodžio duslus tik tak, Kara susimąstė, ką dar aptarti su Elijumi, kas būtų susiję su vestuvėmis, bet dar neaptarta. Ji tikriausiai galėtų vėl atsiversti maisto katalogo pradžią ir detaliau paaiškinti begalę pasirinkimų, bet žinojo Elijų perprasiant, kad taip ji tik vilkina laiką.
Staiga nieko vilkinti nebereikėjo, nes atsilapojo kabineto durys ir vidun įžengė Lorelė. Su žalsvu sijonu, tokios pat spalvos kaip jos akys derančiu įliemenuotu švarkeliu ir balta palaidine ji įkūnijo elegantišką dalykišką moterį. Avėjo stilingus, bet praktiškus kūno spalvos batelius, o ilgi tamsiai kaštoniniai plaukai šiek tiek pasigarbanojusiais galiukais krito ant pečių ir nugaros.
Lorelė – tikra gražuolė, visai kaip mama. Ji sugebėtų žvilgsniu sustabdyti eismą ir visada galėjo rinktis iš gražių ir dėmesingų kavalierių. Tačiau iki Elijaus nerodė jokio noro kurį jų išskirti.
– Atsiprašau, kad vėluoju, – murmtelėjo ji nežiūrėdama į akis nei seseriai, nei savo sužadėtiniui ir milžiniškus akinius nuo saulės įsidėjo į dizainerio kurtą rankinę.
Elijus, atsistojęs vos jai įėjus, prisiartino ir greitosiomis pakštelėjo Lorelei į skruostą.
– Nesijaudink, tavo sesuo man neleido nuobodžiauti. Pasirodo, vien užkandžiams galime rinktis iš trijų šimtų skirtingų patiekalų – visus juos Kara su džiaugsmu išsamiai apibūdino.
Jis šypsodamasis atsigręžė į Karą.
– Esu tikras, kad tomis smulkmenomis ji netrukus džiugins ir tave.
Regis, jo nė kiek neatbaidė mintis, jog vėl teks klausytis išvedžiojimų apie maistą, taigi Kara taip pat nusišypsojo.
Lorelė kilstelėjo lūpų kampučius, bet jos akys buvo abejingos, o veidas įsitempęs. Ji taip stipriai gniaužė rankinės dirželį, kad net krumpliai pabalo.
– Ar galim pasikalbėti? – tyliai paklausė Elijaus. Tada kreipėsi į Karą: – Atsiprašau, bet gal susitiktume kitą kartą? Man labai reikia šnektelėti su Elijumi.
– Žinoma, – sutiko Kara ir mikliai atsistojusi susirinko daiktus.
Po pažastimi pasikišusi segtuvus ir paėmusi darbų pavyzdžių aplanką ji patraukė durų link, bet priėjusi porą stabtelėjo. Elijus vis dar atrodė atsipalaidavęs, tačiau nuo Lorelės bangomis sklido įtampa, taigi Kara pamėgino nebyliai, kaip sesuo seseriai, išreikšti susirūpinimą ir paklausti, ar viskas gerai, ar ji galinti ką nors padaryti.
– Paskambinkit, kai būsit pasirengę susitikti dar kartą, – tiesiog pasakė ji, linktelėjo Elijui, padrąsinamai paglostė seseriai ranką ir išėjo.
Tyliai uždariusi paskui save duris Kara vylėsi, kad viskas bus gerai, ir jau žinojo, kad vos grįžusi namo skambins seseriai ir aiškinsis, kas vyksta.
Sprendžiant iš Lorelės išraiškos ir to, kad ji išprašė seserį lauk, Elijus suprato, jog kažkas negerai. Tik vylėsi, kad nebūtų nieko labai baisaus. Lorelės ir kitų Kinkeidų metai ir taip pragariški, jis nebuvo tikras, ar ji – ir kiti – pakeltų dar daugiau.
Kita vertus, jei tai, dėl ko skaistaveidė sužadėtinė dar labiau išblyško, susiję su jos tėvo žmogžudyste, mamos suėmimu dėl nusikaltimo ar kitais šeimai pastaruoju metu tekusiais nemalonumais, ji naujienomis būtų pasidalinusi su seserimi, užuot prašiusi Karos išeiti, kad jie galėtų pasikalbėti vieni. Ši mintis privertė jį suraukti antakius, o sraigtelius galvoje suktis dar greičiau.
– Eikš, prisėsk, – pasiūlė imdamas ją už rankų ir vesdamas prie sofos, ant kurios neseniai sėdėjo su Kara. Ilgi ploni Lorelės pirštai tobulai sutvarkytais nagais buvo šalti, o judesiai sėdantis nerangūs. – Ar viskas gerai? – paklausė jis ir, kai ji nepažvelgė jam į akis, suprato, kad kažkas ne taip.
– Atsiprašau, Elijau, – virpančiu balsu ištarė ji. Tamsūs kaštoniniai plaukai užkrito ant veido ir pečių tarsi šydas ir pakilo tik tada, kai ji pagaliau nukreipė žvilgsnį į jį. Lorelė giliai įkvėpė ir, regis, susikaupė tam, ką ketino pasakyti. – Atsiprašau, – pakartojo berdama žodžius, – bet, manau, jog mes negalime taip pasielgti. Manau, jog negalime susituokti.
Akimirksnį Elijus manė ne taip išgirdęs. Gal jis galvojo apie kažką kitą ir jos žodžiai jam užsisvajojus susipynė.
– Nesupratau?
Staiga apimta energijos Lorelė pašoko leisdama rankinei nukristi ant grindų, apėjo kavos staliuką ir ėmė žingsniuoti. Pirmyn atgal, pirmyn atgal – ilgais neramiais žingsniais ji mynė taką priešais jo stalą.
– Mes suklydome, – pasakė ji grąžydama rankas ir žiūrėdama priešais save. – Paskubėjome. Ir nors tuo metu tai rodėsi gera mintis, aplinkybės pasikeitė.
Ji staigiai apsisuko, atsigręžė į jį ir sumosavo rankomis.
– Mano gyvenime dabar tvyro sumaištis, Elijau. Tėvas nužudytas, mama apkaltinta tai padariusi, aš staiga įgijau netikrą brolį ir dar vieną pusiau įbrolį, apie kuriuos nieko nenutuokiau…
Jam dar niekada neteko girdėti, kad moters balsas vienu metu būtų ir tvirtas, ir silpnas, bet Lorelė kalbėjo būtent taip. Žodžiai buvo kupini ryžto, tačiau apimta jausmų ji šnekėjo virpančiu balsu.
– Tu labai palaikei mane, be to, žinau, kad mama tvardosi. Ji nuolat nutaisiusi šypseną kartoja mums, kad viskas bus gerai, ragina toliau planuoti vestuves, nes nenori pripažinti, jog ateitis neaiški – ir jos, ir visų mūsų.
Jai įkvepiant krūtinė prisipildydama oro išsipūtė, paskui Lorelė atsiduso.
– Bet, manau, jog negaliu tekėti. Viskas blogai. Visas mano pasaulis apvirto aukštyn kojom, nenutuokiu, kas laukia rytoj. Dabar negaliu ištekėti, kad ir kaip nusivils kiti žmonės. Apgailestauju.
Elijus sėdėjo tylėdamas, stebėdamas, kaip žalios Lorelės akys žvilga, kaip laukiant jo atsako virpa tvirtai suspaustos lūpos.
Jis ėmė svarstyti, ar ji tikisi jį supyksiant. Pašoksiant ant kojų, išrausiant ir imsiant šūkauti apie iššvaistytą laiką ir pinigus. Arba nesutiksiant su neigiamu atsakymu, versiant ją tekėti nepaisant ją ir jos šeimą kamuojančio košmaro.
Jis tikriausiai turėtų taip jaustis, bent iš dalies. Juk su juo išsiskiria. Išsiskiria, meta, galima sakyti, palieka prie altoriaus. Ar vyriškas jo išdidumas neturėtų stotis piestu, šiauštis iš pasipiktinimo?
Tačiau Elijus suvokė beveik nieko nejaučiąs. Jis tik sėdėjo spoksodamas į jau buvusią sužadėtinę ir galvojo, kad jos akys ne tokios ryškiai žalios kaip sesers.
Jos, be abejo, gražios. Lorelė, savaime suprantama, yra nepaprastai daili moteris. Kiekvienas jos colis, nuo tobulų, kaip iš grožio salono, plaukų iki šešis šimtus dolerių kainuojančių batelių galiukų, buvo klasikinio, subtilaus grožio įsikūnijimas.
Tačiau jos akys buvo veikiau žalsvos, tuo tarpu Karos – gilios ir žibančios, primenančios smaragdus arba vešlias jūrines Pietų Karolinos pelkes.
Tai, kad tokiu metu jo galvoje sukosi šitokios mintys, tikriausiai sako, jog Lorelė atšaukdama vestuves elgiasi teisingai. Galbūt ji teisinasi sukrėtimu šeimoje, bet jis ima manyti, jog juodu tiesiog vienas kitam netinka.
Jų draugystė tikrai nepanašėjo į audringą sentimentalų romaną. Tiesiog Elijus ėmė manyti, jog atėjo laikas susitupėti, ir Lorelė pasirodė tinkama kandidatė į žmonas. Jie kartu užaugo, daugelį metų buvo draugai, taigi, kai jis jai pasipiršo – piršlybos labiau panašėjo į verslo pasiūlymą, – ji sutiko vos pastebimai linktelėdama ir pakštelėdama jam į