Meilės kaimynystėje. Jillian HartЧитать онлайн книгу.
net apsakyti, kokia esu dėkinga. Išnuomosite maloniai ramiai porai ar galbūt jaunai šeimai. Atsakingiems žmonėms, tiesa?
Na štai, ji ir vėl per daug draugiška.
Jis nuėjo per toli. Nemanė turįs įgimto žavesio. Tiesą sakant, tyčia stengėsi atbaidyti santuokos siekiančias moteris. Rodos, reikėjo stengtis labiau.
– Tai kaip dėl paslaugos? Turėjau užsukti vandenį name. Bėda ta, kad reikia išvalyti lietvamzdį ir negaliu atsukti pagrindinės sklendės. Ar leistum pasinaudoti tavo laistymo žarna kokias penkias minutes?
– Penkias, ne šešias?
– O jei pusšeštos?
– Sutarta. Žarna kiemo gale. Tiesiog eik pro šoninius vartus. – Gražiose mėlynose jos akyse žybtelėjo juoko liepsnelės.
Ne, tos gražios mėlynos akys jo nė trupučio neapakino. Jis drausmės žmogus, nusimano apie moteris ir puikiai suvokia, jog geriausia nekreipti dėmesio į jos mielumą.
Merginos iš gretimo namo atvejis visada toks pat.
„Visada.“ Jis turėtų žinoti, nes sykį jau buvo vedęs ir santuoka jam atnešė tik nelaimes. „Negalvok apie tai, žmogau.“ Semas nustūmė prisiminimus šalin, jiems nespėjus net atsimušti į jo širdį gaubiantį titano skydą. Jis saugus. Susivaldęs. Neketina net įsileisti minties, jog Kirbė, nors ir maloni, būtinai pasikeistų atėjus sunkiems laikams. Ji nepasikeistų. „Laikykis atstumo, Gardneri.“ Tai bus išmintingiausia. Ne tam išliko gyvas keliuose sunkiausiuose mūšiuose pastarųjų metų karų istorijoje, kad leistųsi parbloškiamas dar vienos moters. Jis žino, kaip gyvam ištrūkti iš nelaimių ir kada apskritai jų vengti. Gerai žino, kaip meilė gali palaužti vyrą, ir ką miela, švelnios išvaizdos moteris gali padaryti su jo širdimi. Jis čia dėl vienintelės priežasties, dėl nieko daugiau.
– Ar vartai užrakinti?
– Ne. – Ji persimetė auksinę plaukų sruogą per liauną petį ir suraukė antakius po vėjo draikomais kirpčiukais, tarsi bandydama įžvelgti, kas dedasi jo širdyje.
„Sėkmės.“ Jis arti neprisileidžia nieko, ypač tokios simpatiškos moters, širdelės formos veidu, grietinėlės baltumo oda, su keletu strazdanėlių, pabarstytų virš nosies. Strazdanėlių, kurias ji bando paslėpti po lengvu pudros sluoksniu. Nepasakytum, kad jis tai pastebėjo. Nepastebėjo. Tikrai. Jos lūpų nedengė nei dažai, nei tas blizgus tepalas, nuo kurio spindi moterų lūpos kosmetikos reklamose. Jos lūpos švelnios, atrodo, kad ji šypsosi. Taip, ši moteris tikrai sukels jam rūpesčių. Rūpesčių, nes patiko jam iš pirmo žvilgsnio. Ir jis negali to pakęsti.
– Tvoros viršuje trūksta kelių lentų, turėsiu jas prikalti, bet man reikės patekti į tavo kiemą. Neprieštarauji?
– Ne, bet tai pusiau ir mano tvora, tad turėčiau tau sumokėti.
– Jei taip nori atsilyginti, būčiau dėkingas už didelę stiklinę šaltos arbatos su ledu.
– Puiku. Tebūnie šalta arbata. Bet tik pusė stiklinės avansu! – Šūktelėjo ji per petį, rakindama priekines duris. – Likusią dalį gausi, kai darbas bus baigtas.
– Kaip suprasti?
– Argi tai ne įprasta verslo praktika? Kai man dengė naują stogą, pusę sumos mokėjau avansu. Likusią dalį, jeigu tenkino kokybė, – pabaigus darbą.
Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti.
– Ponia, taip negalima elgtis su naujuoju kaimynu.
2
Kaimynas? Kirbė staigiai atsisuko. Tai negali būti tiesa.
– Taip. Nustebinau? Nesitikėjai, kad tai aš ketinu apsigyventi gretimame name. Tavo naujasis košmaras.
Raktai iškrito jai iš saujos ir trenkėsi į laiptelius, tarsi pranešdami apie nelaimę baisiu galutiniu dzingtelėjimu.
Daužantis širdžiai ir tūkstančiui minčių sukantis galvoje, ji pakėlė raktus. Ne, turbūt blogai išgirdo. To negali būti. Ruta ne kartą žadėjo. Ruta – patikima, sąžininga moteris. Ji nebūtų melavusi ar sulaužiusi žodžio. „Šį sykį surasiu padorų, ramų, atsakingą kaimyną“, – yra sakiusi ji. Šis vyras nė iš tolo nepanašus nei į ramų, nei į atsakingą. Veikiau į tokį, kurį bet kurią akimirką gali užverbuoti specialiųjų pajėgų būrys.
– Juokauji?
– Ne. Šįryt nusipirkau baldus. Rytoj tarp dešimtos ir vidudienio juos pristatys.
Susikišęs rankas į džinsų kišenes jis atrodė dar didesnis. Krūtinė įspūdingai plati ir tvirta. Ji neturėtų to pastebėti.
– Negali būti mano naujas kaimynas. Juk namas dar net neišnuomojamas. Žinau, nes vakar kalbėjausi su Ruta.
– Bet šiandien nekalbėjai, tiesa? Antraip žinotum visas šviežiausias naujienas.
Prakeikimas. Kirbė jautė, kaip tarsi vidurnakčio rūkas ją apgaubia tamsus debesis. Ką ponia Gardner jai žadėjo? „Daugiau tokios klaidos nekartosiu, brangute, duodu žodį. Daugiau jokių viengungių mano name. Žinau, kad yra įstatymai, draudžiantys diskriminaciją, bet tie vieniši vyrai tikrai gali sukelti rūpesčių.“
Semas Gardneris jai panašus į vienišą vyrą, nesvarbu, sūnėnas ar ne, nes nematyti jokio žiedo ant bevardžio kairės rankos piršto. O gal jis iš tų vedusių vyrų, kurie nenešioja žiedo? Tai dar blogiau!
Jis priėjo arčiau.
– Staiga apsiblausei. Nepritari?
– Aš atsargi, nes per kaimynus patyriau daug bėdų.
– Tokių kaip gaisrai?
– Ne gaisrai. Savaitgalio vakarėliai, būgnų repeticijos ištisą naktį garaže.
Per kurias ji negalėdavo užmigti. Tegu bent jau jis būna vedęs. Stabilus.
Ar ji galėjo tikėtis, kad per dieną tvarkydamas santechniką naktį jis turės miegoti?
– Ar kviesiesi pulkus žmonių ir ypač garsiai grosi sunkųjį metalą po vidurnakčio?
– Greičiausiai. Gera naujiena ta, kad ilgai vienas negyvensiu. Netrukus įsikraustys mano roko grupės bičiuliai. – Vienas tamsus antakis pakilo. – Ar tai turi omeny kalbėdama apie kaimynų keliamas bėdas?
Ji matė, kaip ateinančių šešių mėnesių palaimingas nakties miegas blėsta jai prieš akis.
– Taip, būtent tai turiu omeny.
Katastrofa. Kitaip nepavadinsi. Ir tai ponios Gardner giminaitis. Ji niekaip negalėtų iškeldinti savo pačios sūnėno.
– Rengsiu laukinius vakarėlius mažiausiai triskart per savaitę. Štai kodėl buvau išspirtas iš paskutinių penkių butų. – Jis mirktelėjo jai. – Ar atsakiau į klausimą?
Jis šaiposi. Puiku. Ji taip tikėjosi malonaus atsakingo kaimyno, o ką gavo? Juokdarį. Jis nuolat šaipysis iš jos.
Ji nenorėjo, kad jis jai patiktų. Toks išvaizdus vyras galėtų kreipti dėmesį į tokią merginą kaip ji dėl vienintelės priežasties – jis kažko nori. Argi ne taip? Taip, ji nėra labai išvaizdi, todėl šis vyras negalėtų būti jos vienintelis.
Tas, kas iš tikrųjų ją mylės, nepastebės nedailių bruožų. Mylės ją beatodairiškai, jos trūkumus, sėkmes ir nesėkmes. Štai tokia turi būti meilė.
Ji atrakino antrąją spyną ir už medinių durų pasigirdo šunelio lojimas.
– Tiesa, dėl žarnos. Prašyčiau nepamiršti ją susukti, kai baigsi.
– Paliksiu taip, kaip radau. Nesijaudink. Galbūt aš triukšmauju ir stokoju