Meilės kaimynystėje. Jillian HartЧитать онлайн книгу.
jokios žmonos. Jokia moteris nesitaikstys su mano grupės gerbėjomis.
– Negaliu patikėti, kad ponia Gardner leidžia tokiam vyrui apsigyventi savo name.
– Juk yra diskriminaciją draudžiantis įstatymas. Ji privalėjo mane įsileisti, antraip pagrasinau teismu.
Šis vyras stovėjo susigrūdęs rankas į priekines džinsų kišenes, skruostuose išryškėjo duobutės, jis atrodė stiprus ir nevaržomas, įpratęs kontroliuoti padėtį.
– Nesijaudink, būsiu geras kaimynas. Nerengiu vakarėlių ir garsiai negroju. Dažniausiai aš dirbu.
– Dirbi. – Ji galėjo atspėti tai iš jo tvirtumo ir laibumo. – Tik nesakyk, kad esi darboholikas.
– Esu, bet čia ne mano kaltė. Tai genai. Kurį laiką bandžiau lankyti savigalbos grupę, bet ji kirtosi su mano darbo laiku.
– Manau, būti santechniku yra pašaukimas, kilęs iš noro konkuruoti ir patirti įtampą. Naktimis prakiurę vamzdžiai, rytais užsikišusios vonios ir skubus vamzdžių valymas.
– Juokiesi iš manęs? – Nerimo žiburiukai jo akyse, rodos, ėmė spindėti ryškiau – Žinoma, pirmyn, supykdyk mane. Man gal būtų neprošal nuleisti garą. Ar minėjau, kad groju būgnais? Taip. Žadu įsikurti garaže. Ar tai tau trukdys naktimis?
Jis metė šypsnį jos pusėn ir tyliai nupėdino šalin. Jis judėjo it gerai treniruotas sportininkas, pasitikintis savo galia.
Nevedęs.
O ji moteris. Negalėjo nepastebėti jo plačių galingų pečių po paprastais pilkais teniso marškinėliais. Taip pat ilgų džinsais apmautų kojų, jam dingstant už jos namo kampo. Nepasakytum, kad ją domino. Ji norėjo susipažinti su maloniu vyru, tinkančiu santuokai. Šis tikrai ne toks.
– Jau galėtum ruošti arbatą, nes aš dirbu greitai, – atsklido jo balsas iš šoninio kiemo.
Šoniniai tvoros varteliai sucypė atveriami ir barkštelėjo uždaromi. Gal jis ir ne tas Vienintelis, bet linksmas. Net didvyriai filmuose ne tokie gražūs. Jos šuo ėmė džiaugsmingai loti sveikindamas ją už durų. Nuvijusi visas mintis apie Semą Gardnerį į šalį, Kirbė pasuko seną žalvario rankeną.
Vos jai pravėrus duris, mažoji kokerspanielė džiaugsmingai lekuodama liuoktelėjo ant kelių. Kirbė atsiklaupė apkabinti nenustygstančio padaro. Nėra nieko geriau, kaip būti laukiamam namie. Kol neturėjo šeimos, šis gyvūnėlis jai teikė palaimą – jis visada džiaugėsi ją matydamas.
– Nagi, Džese. Eime laukan. – Padėjusi rankinę Kirbė susiruošė eiti paskui savo geriausią draugę, jausdama, kaip visi rūpesčiai tolsta. Mažas šviesių pūkų ir garbanų kamuolėlis ilgomis ausimis rodydamas kelią puolė pirmyn. – Ar gerai praleidai dieną saugodama namą? – kalbėjo Kirbė, norėdama užpildyti tylą, kurią drumstė tik retkarčiais pasigirstantis medinių grindų girgždesys ir jos kulniukų kaukšėjimas. – Žinau, tai sunkus darbas, bet tau gerai sekėsi. Tikrai, tikrai.
Klusniai atsitūpusi prie užpakalinių durų kalytė patenkinta lekavo žiūrėdama į rankeną.
Štai ir jis! Semas Gardneris. Kirbė suakmenėjo jį pamačiusi ir žengtelėjo į šalį. Atsistojo taip, kad jis nematytų, ir stebėjo jį pro saulės ruožais nušviestą langą. Jis, tarsi kaubojų varžybų dalyvis, sviedė susuktą žalią laistymo žarną į viršų nelyginant lasą. Skrisdama per tvorą ji išsivyniojo ir nusileido jo kieme.
Semas Gardneris atitiko tik vieną iš jos reikalavimų. Buvo patrauklus. Ji stebėjo po marškinėliais pulsuojančius stiprius raumenis, kol jis pataisė per lentų tvorą permestą žarną ir išdidus nužingsniavo šalin.
Labai blogai. Mielai juo susidomėtų, jei jis atitiktų dar bent vieną reikalavimą. Po akimirkos Kirbė išgirdo bėgant vandenį.
– Ką tu manai, Džese?
Kalytė net nepasivargino suloti. Ji viltingai tebežiūrėjo į durų rankeną.
– Tai bent šuo. Esi per daug draugiška. Net nesuurzgei jam atėjus į kiemą.
Iškorusi rausvą liežuvį, nuleidusi ilgas švelnias ausis Džesė linksmai žiūrėjo į šeimininkę.
– Žinau, kad tu piktas šuo. – Kirbė juokdamasi paplekšnojo apskritą kalytės galvą negalėdama įsivaizduoti, kad jos geraširdė augintinė galėtų ką nors sužeisti.
Negalėjo įsivaizduoti, kad Semas Gardneris nuo ko nors bėgtų. Jis atrodė kietas ir pavojingas. Toks, kuris priverčia merginų širdis smarkiau plakti. Net ir tokių paprastų merginų kaip ji. Štai ir vėl jis. Kitoje tvoros pusėje, savo kieme velka laistymo žarną taip meistriškai, lyg tikras profesionalas, galintis sutvarkyti bet ką.
Jam dirbant ant kaktos užkrito kupeta tamsių plaukų, o saulės šviesa mirgėjo virš jo tarsi dievo palaima.
Jis greičiausiai neatsakingas, nemalonus, neatidus ir nedarbštus, kartojo ji sau, tarsi tai galėtų paguosti. Kalytė brazdinosi palei duris. Ar ji vėl užsigalvojo? Jai nuolatos taip atsitinka. Kirbė pasuko rankeną ir atidarė duris. Gal išvedusi Džesę nueis patikrinti, ar Semas užvėrė šoninius vartelius. Jis neatrodo patikimas. Staiga link jos šoko šešėlis. Didelis. Tamsus. Grėsmingas. Per dalį sekundės ramybę pakeitė siaubas ir ji metėsi atgal prie durų. Pabandė šaukti.
Nepavyko.
Šešėlis tapo milžinišku šunimi, lekiančiu į ją. Jo galingi nasrai atsivėrė parodydami didžiulius aštrius dantis. Jis įšoko vidun pro atdaras duris ir jai ant pečių susikrovė milžiniškas purvinas letenas. Į ją žvelgė džiaugsmu spindinčios rudos akys. Didelis drėgnas liežuvis draugiškai sveikindamasis lyžtelėjo smakrą.
– Manau, nesi labai pavojingas. – Kirbė rankove nusišluostė veidą. – Sėdėt.
Patenkintas savimi šuo nusileido ant visų keturių ir ėmė uostinėtis su šviesiakaile kokerspaniele, kuri šokinėjo aplink sveikindamasis.
Tai buvo didžiulis šuo. Siekė mažiausiai iki vidurio šlaunų, trumpo tamsiai rudo kailio. Jis patraukė į virtuvę, tarsi ji jam priklausytų.
„Lažinuosi, kad žinau, kieno jis.“ Kirbė pagalvojo apie šiurkštų, gerokai per daug savimi pasitikintį vyrą iš gretimo namo. Tą patį, kuris žadėjo pataisyti jų bendrą tvorą. Šuns šeimininkas rūpinosi apgadinta tvora. Vyras ir jo šuo išties panašūs. Šuo neskubėdamas nužingsniavo prie spintelės virtuvėje ir griebė ant krašto gulėjusią dėžutę su sausu ėdalu. Tarsi anksčiau būtų tai daręs galybes kartų, jis apvertė dėžutę dugnu į viršų išbarstydamas aplinkui mažyčius kaulo formos gardėsius. Mažoji kokerspanielė mandagiai tupėjo ir ėdė tik vieną gardėsį, o įžūlusis šuo puolė prie sauso ėdalo taip, tarsi būtų ištisas dienas badavęs.
– Taip, tu priklausai Semui Gardneriui. Net neabejoju. – Kirbė atsiklaupė, norėdama surinkti bent keletą likusių sausainių. Šuo puolė ėsti tik dar greičiau, rydamas, kiek tik telpa į nasrus.
– Esi blogas šuo. Tikiuosi, žinai.
Tačiau neatrodė, kad jis bent truputį atgailautų.
– Ko gero, tai ne tavo kaltė. Pažiūrėk į savo šeimininką. Nieko nepadarysi. – Ji padėjo dėžutę aukštai ant šaldytuvo, kad šuo nepasiektų. Paplekšnojo savo kalytę ir davė jai dar vieną gardėsį už tai, kad buvo tokia mandagi.
– Tau užteks, nenaudėli. – Tarė Kirbė įsibrovėliui. – Eikš, parvesiu tave namo. Šuo nemaloniai nustebo, kai ji prisegė ryškiai rožinį pavadėlį prie jo antkaklio grandinės, bet noriai leidosi vedamas. Elgėsi labai paklusniai. Pamačiusi, kad turės likti namuose, kokerspanielė inkšdama nubidzeno iš paskos.
Конец