Nejaugi tai ji?. Annie WestЧитать онлайн книгу.
prilygo smagiai puotai, surengtai jam pasimėgauti, tarsi kvietė liesti ir ragauti.
Staigus susijaudinimas nustelbė visas jo mintis.
Azimas sunkiai nurijo – jo vyriškumas sukietėjo, širdis pradėjo greičiau varinėti kraują. Akys bėgiojo nuo išbrinkusių krūtų prie judančių šlaunų.
Jis trūksmingai įkvėpė ir grumdamasis su sveiku protu žengė į priekį.
Moteriai atmetus galvą, drėgnų gelsvų plaukų strėlės pasklido ant pagalvės. Jos kaklas virpėjo, lūpos meiliai kniauktelėjo. Turėjo pasigirsti sielvarto klyksmas – kažin ar ji tokį garsą išleido apimta aistros?
Nuo moters sklido karštis. Sustojęs prie jos Azimas tai jautė. Tyčia sunėrė pirštus sau už nugaros, kovodamas su instinktu, žadinančiu norą ją paliesti.
Turėtų ją pamaloninti. Bet nenugalimas potraukis liesti sukilo ir dėl to, kad Azimui reikėjo išsiaiškinti, ar jos oda tokia švelni, kaip atrodė.
Jis niežtinčiu delnu pasitrynė veidą, užkirsdamas kelią impulsams, kuriuos buvo galima pavadinti tik gėdingais.
Kas tokia šita moteris?
Ką ji, viena ir nuoga, veikia seniausioje jo rūmų kertėje?
Nors jis ėjo svarbias karališkąsias pareigas, kai kurios moterys įveikdavo didžiulius sunkumus, kad tik galėtų jam save pasiūlyti.
Ar ji – viena iš tokių? Ar ji pati sugalvojo gundančiai rangytis lyg per senovinį sueities ritualą?
Azimo kūno reakcija išdavė, kad moteris sužadino susidomėjimą.
Pašėlusios jaunystės metais tai būtų jį sugundę. Bet dabar jis ieškojo žmonos, o ne nakties nuotykio.
Žvilgsnis neišvengiamai įsmigo į jos kūną. Liekna, gal net pernelyg liesa. Manekenė? Gan aukšta. Bet nepasidabinusi: nei žiedo, nei auksinės grandinėlės.
Azimas nepažinojo moterų, kurios nenešiojo papuošalų ar bent auskariukų.
Šioji buvo labai… nuoga.
Be to, jį nenumaldomai užplūdo galingo geismo banga. Apatinė kūno dalis apsunko. Širdis daužėsi iš jaudulio. Jis skubriai alsavo.
Azimas ištiesė ranką. Atgniaužęs plaštaką per metrą nuo jos įsivaizdavo, kad kietas spenelis brūkštelėjo jam per delną. Elektra nukrėtė pirštus, kirto į ranką ir net pasiekė tarpkojį. Jis sugniaužė kumštį, priešindamasis traukai pasilenkti ir dabar pat suimti krūtį.
Staiga moteris sujudėjo, apgraibė lovos kraštus, galva pasisuko. Ji stipriai įkvėpė, net pilvas įdubo, ir atkišo jam krūtis išpampusiais speneliais, iš jos lūpų išsiveržė prislopinta rauda.
Azimas atšoko, nutvilkė gėda ir nuostaba. Jis elgėsi kaip vujaristas1!
– Prabusk, – tarė jis, pasigirdo įprastas griežto įsakymo tonas.
Azimo lūpos suvirpėjo. Jei tik užvaldytas storžieviškų manierų jis galėtų šitaip sau įsakinėti.
Pravėrė burną, kad pakartotų tą patį, bet ji rangydamasi suspigo iš visų jėgų.
– Pabusk… Pabusk, – žodžiai lyg primiršta mantra sukosi Džekės galvoje.
Žemė ir vėl sudrebėjo, kilstelėjo ją, numetė tarsi suglebusią lėlę. Ji nebėgo. Kur ji spruktų? Kodėl turėtų? Ji sukėlė Imrano gyvybei pavojų ir jis mirė. Nejau ji galėjo tikėtis, kad pati išgyventų?
Užliejo karštis, apgaubė kaip antklode, į kaulus – priešingai – skverbėsi šaltis. Ji tebelaikė Imrano ranką, troško atgal atsukti laiką. Tačiau žinojo, kad niekas negalėtų jo sugrąžinti.
Tik balsas buvo įkyrus, reikalavo atkreipti dėmesį, primygtinai reikalavo… pabusti.
Kurtinantis garsas staiga liovėsi. Džekei prireikė laiko suvokti, kad tai buvo jos pačios rauda. Jai skaudėjo gerklę, jos krūtinė kilnojosi. Baimė kaustė lediniais nagais, nors didžiulis nerimas atslūgo.
Ji tai jau patyrė. Žinojo, ką visa tai reiškia. Kartą sapnavo. Nors tikino save, kad iš tiesų čia tylu ir ramu, galvoje vėl sugaudė nerimas.
– Taip geriau, – ir vėl tas balsas. Žemas, guodžiantis ir toks jausmingas, kad net palietė jos širdies gelmes. – Jau prabudai, taip?
Akimirka, ir ji būtų galėjusi prisiekti, kad sugriebė dar šiltą Imrano ranką. Paskui tas pojūtis dingo.
Imranas mirė. Sielvartas išgraužė tuštumą jos pilve.
Ašaros užtvindė akis ir pasileido per skruostus. Kvailos nevilties ašaros liejosi lengvai. Ji delnu pasitrynė veidą, šluostė, grandė. Springo jausmų kamuoliu ir, nors skaudėjo, sunkiai rijo seiles.
Kažkas sukrutėjo. Karštis nuo pečių išvėso. Ji per vėlai suprato, kad ten buvo prigludę ilgi kietų plaštakų pirštai.
Užgriuvus tikrovei košmaras išsisklaidė. Sukrėsta Džekė pramerkė akis.
Ji buvo ne viena.
Į ją iš po didelių tiesių antakių smigo juodos gilios akys. Spigino, skrodė kiaurai, ji net aiktelėjo iš nuostabos.
Plati kakta susiraukė, smulkios raukšlės susispietė jo akių kampučiuose, jis buvo panašus į žmogų, kuris leido laiką gryname ore, saulėje.
Džekė sumirkčiojo, negalėdama susitaikyti, kad prabudo stebima visiškai nepažįstamo žmogaus.
Nepažįstamojo, kuris kaustė spindinčiomis tamsiomis akimis.
Kai ji taip pagalvojo, atmintis nubudo, ji kažką prisiminė. Vyras tarsi… pažįstamas.
– Ar dabar viskas gerai? – susirūpinimą balse sustiprino įdėmus žvilgsnis ir suspaustos lūpos.
O gal tai buvo susierzinimas?
Nors buvo sutrikusi ir nesiorientavo po košmaro, ji vis tiek nejautė baimės, neužuodė grėsmės. Be abejo, tai jo balsas, mielas dudenimas, ištraukė ją iš siaubo ir grąžino į tikrovę. Jai keistai palengvėjo, kad tamsoje buvo ne viena.
Džekė stengėsi giliai įkvėpti, įtraukti oro į plaučius, kad tik išsklaidytų aštrų, specifinį sukepusio Imrano kraujo kvapą.
Vyras stovėjo taip arti, kad Džekė užuodė jo odą, sodrų brangų odekoloną – tikrą, ne masinės gamybos. Priminė egzotiškus prieskonius ir karštą dykumos vėją.
Jo iškvėptas šiltas oras palietė jos antakį ir pravertas lūpas, ji įkvėpė dar giliau. Ilgos blakstienos dengė akis, jo žvilgsnis įsistebeilijo jai į lūpas. Nuo karščio jos oda bemat sublizgo, jos kraujas uždegė kūną, tarsi kas būtų prikišęs degtuką prie sausų pakurų. Oda nuraudo, nuogos krūtys įsitempė.
Džekės reakcija buvo trikdanti ir nepažįstama, ji tik suglumusi spoksojo į nepažįstamąjį, mėgindama suprasti, ką visa tai reiškia.
– Taip, ačiū. Aš… – suvokusi ji netikėtai puolė į paniką. – Nuoga! – aiktelėjo ji, paskubomis sėsdamasi ir traukdama kojas prie krūtinės.
Laimė, nepažįstamasis tamsoje atsitraukė, bet ji vis tiek stengėsi įžiūrėti, kur numetė antklodę. Norėjo tikėti, kad pati ją numetė. Kad ne šitas nepažįstamasis nutraukė.
Ji pajuto siaubą. Džekė sugriebė nuslydusią nuo lovos prabangiai išsiuvinėtą antklodę. Ji nesijautė paliesta. Neprisiminė nieko, tik tvirtų plačių delnų raminančią šilumą sau ant pečių. Bet iš kur jai žinoti?
Apsivyniojusi antklode įkaitusį kūną po kelių sekundžių Džekė atsisuko į jį.
Niekada pavojui neatgręžk nugaros.
Nepažįstamasis
Žmogus, patiriantis malonumą, žiūrėdamas erotines ar kančios scenas (čia ir toliau – vert. past.).