Visa širdimi. Catherinne MannЧитать онлайн книгу.
jos globoti, bet tai nemažino poreikio apginti. Panašiai kaip Selijos suknelė negalėjo ištrinti prisiminimų, kaip ji atrodė prisidengusi vien ilgais plaukais. Pyktis blykstelėjo taip staiga, kaip nutrūksta gitaros styga.
– Velniai griebtų, Selija, esi protingesnė nei dediesi.
Ji griežtai suspaudė putlias lūpas.
– Tau laikas išeiti.
Malkolmas suvaldė susierzinimą, pripažindamas, kad jį apėmė beviltiškas geismas. Potraukis šiai moteriai buvo daug stipresnis nei tikėjosi.
– Atsiprašau, jei buvau nemandagus. Gali vadinti mane nostalgišku kvailiu, bet, sužinojęs apie tau gresiantį pavojų, labai susirūpinau.
– Iš kur tai sužinojai? – Jos veide atsispindėjo sumišimas ir įtarimas. – Su tėvu tvirtai susitarėme slėpti viską nuo spaudos.
– Tavo brangusis tėvelis gali būti įtakingas teisėjas, bet jo galia turi ribas.
– Tai nepaaiškina, iš kur sužinojai.
Malkolmas negalėjo paaiškinti. Jo gyvenime buvo dalykų, apie kuriuos Selija nežinojo. Jis geriau saugojo paslaptis, nei jos tėvas.
– Aš juk teisus.
– Viena byla, kurią sprendžia mano tėvas, pasirodė esanti labai kebli. Policija tai tiria.
– Ar tu tikrai linkusi pasitikėti įstaiga su trimis darbuotojais, vadinama policijos nuovada? – Jam nepavyko nuslėpti cinizmo balse. – Jie tikrai įspūdingai tave saugo – pakviesiu savo vyrus, kad pasimokytų.
– Nereikia sarkazmo. Ėmiausi atsargumo priemonių. Tai ne pirmas kartas, kai mūsų šeimai grasinama dėl mano tėvo darbo.
– Bet šį kartą viskas rimta.
Jei Malkolmas papasakotų visas smulkmenas, turėtų paaiškinti, iš kur jas žino. Tai paskutinė išeitis. Jei nepavyks jokiais kitais būdais įtikinti Selijos priimti jo pagalbą, tada papasakos jai viską apie savo darbą už muzikos pasaulio ribų.
– Atrodo, žinai viską, kas vyksta mano gyvenime.
Ji tyrinėjo jį giliomis rudomis akimis, vis dar turinčiomis galią atimti sveiką protą ir suvilioti be jokių pastangų.
– Jau sakiau, Selija, rūpi man tiek, kad sekčiau, kas vyksta ir stengčiausi, kad būtum saugi.
– Ačiū, tai malonu. – Įsitempę moters pečiai atsipalaidavo ir savisauga šiek tiek atlėgo. – Vertinu tavo rūpestį, nors jis šiek tiek glumina. Būsiu atsargi. Dabar, kai patenkinai savo pareigos jausmą, man tikrai reikėtų susirinkti daiktus ir važiuoti namo.
– Palydėsiu tave iki mašinos. – Malkolmas pakėlė ranką ir pademonstravo įspūdingiausią savo šypseną. – Ir nemėgink atsikalbinėti. Galiu panešti tavo knygas, visai kaip senais laikais.
– Neskaitant tavo apsaugos būrio.
– Su manimi būsi saugi.
Saugesnė, nei galėjo įsivaizduoti.
– Taip galvojau ir prieš aštuoniolika metų. – Ji pliaukštelėjo ranka sau per kaktą. – Atleisk, tai buvo nesąžininga.
Malkolmo atmintį užplūdo jų paaugliškos aistros vaizdai, nevaldomi hormonai, privedę juos prie neatsargaus sekso – daugybės sekso. Vyras atsikrenkštė. Jam nepatiko, kad mintys vis grįždavo į praeitį.
– Atsiprašymas priimtas, nors jo ir nereikėjo. – Žinojo, kad įskaudino Seliją praeityje ir prakeiks save, jei šią klaidą pakartos. – Leisk pakviesti vakarienės ir aptarti planą, kaip apsaugoti tave, kol teismas pasibaigs.
– Ačiū, ne. – Ji uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir įdėjo į dėklą. – Turiu surašyti metinius įvertinimus.
– Juk turi pavalgyti.
– Ir pavalgysiu – šaldytuve manęs laukia itališkas sumuštinis.
Net jei ji ir tapo racionalesne moterimi, ankstesnis užsispyrimas niekur nedingo. Jei jau užsispyrė, reikės labai didelių pastangų, kad perkalbėtum.
– Gerai, nepalieki man kito pasirinkimo. Pasakysiu tiesą. Šį kartą grėsmė tavo gyvybei rimta. Labai rimta. Savo darbe – slaptame darbe, apie kurį žinojo tik keletas žmonių, turiu priėjimą prie tokių informacijos šaltinių, kokių tu net neįsivaizduoji. Tau reikalinga daug rimtesnė apsauga, nei gali suteikti vietinė policija arba pasamdyti tėvas.
– Tu per daug dramatizuoji.
– Narkotikų magnatai, Selija, turi daugybę pinigų ir nieko nebijo.
Paauglystėje Malkolmas buvo teisiamas dėl tokių tipų, nes prisiėmė jų kaltę, kad apsaugotų motiną. Pasipainiojo jiems po kojomis dirbdamas klube, kur stengėsi uždirbti pinigų Selijai ir jų gimsiančiam vaikui išlaikyti.
– Jie gali rimtai tau pakenkti, ar netgi nužudyti, norėdami paveikti tavo tėvą.
– Manai, nežinau to? – Žandikaulis sudrebėjo jai sukandus dantis – vienintelė klaida, išduodanti, kaip skrupulingai kontroliuojamas šaltakraujiškumas. – Padariau viską, ką galiu.
Jis pajuto galimybę ir tuoj pat ja pasinaudojo.
– Ne viską.
– Gerai, pone visažini, – pasakė ji atsidusdama ir nusibraukė šilkinius plaukus nuo veido. – Ką dar galiu padaryti?
Suėmęs Selijos rankas, Malkolmas priėjo arčiau, sunkiai valdydamas norą prispausti ją prie savęs ir bučiuoti tol, kol bus per daug apsvaigusi priešintis. Jei reikės pasitelkti net aistrą, kad ją įtikintų, tebūnie. Vienu ar kitu būdu jis privalėjo ją įtikinti.
– Leisk mano asmens sargybiniams tave saugoti. Važiuok su manimi į gastroles po Europą.
Antras skyrius
Vykti į gastroles? Su Malkolmu?
Selija atsirėmė į stalo kraštą, kad išlaikytų pusiausvyrą ir atsigautų nuo šoko, kurį sukėlė šis stulbinamas pasiūlymas. Tai negalėjo būti rimta. Tik ne po aštuoniolikos metų išsiskyrimo, neskaitant kelių trumpų laiškų ir telefono skambučių pačioje pradžioje. Jie išsiskyrė ir nutolo vienas nuo kito, kol galų gale, pasibaigus jų kūdikio įvaikinimo procesui, visiškai nutraukė ryšius.
Malkolmo muzikinės karjeros pradžioje Selijai dar nebuvo dvidešimties – ji mokėsi koledže prižiūrima psichiatro. Tuomet svajodavo, kaip viskas pakryptų, jei Malkolmas pasibelstų į jos namų duris, čiuptų ją į glėbį ir pasiūlytų pradėti viską iš pradžių.
Svajonės taip ir neišsipildė. Jos tik tempė jauną moterį į praeitį, o laikui bėgant Selija išmoko susikurti savo tikrovę ir išmintingus ateities planus.
Net jei Malkolmas būtų pasirodęs, Selija nei tada, nei dabar nebuvo tikra, ar vyktų su juo. Psichinis stabilumas jai kainavo labai daug pastangų. Esant tokios trapios būsenos, būtų labai rizikinga pastovumą iškeisti į neramų gyvenimą kelyje su aukšto lygio muzikos žvaigžde.
Tačiau būtų buvę malonu bent jau turėti tokį pasirinkimą, jei jis būtų grįžęs ir jai tai pasiūlęs. Dabartinis pasiūlymas buvo gerokai pavėluotas.
Selija persimetė gėlėtą kompiuterio lagaminėlį per petį ir nukreipė žvilgsnį į kabineto duris vos už kelių žingsnių.
– Laikas baigti juokus, Malkolmai. Savaime suprantama, kad nevažiuosiu į Europą su tavimi. Bet ačiū, kad pralinksminai. Dabar man laikas namo – turiu naudotis proga, nes šiandien, pirmą kartą per visą darbo laiką, buvau paskirta autobuso budėtoja. Tu gal ir turi daug laiko žaidimams, bet aš privalau surašyti metinius pažymius.
Malkolmas suėmė jos nuogą ranką,