Visa širdimi. Catherinne MannЧитать онлайн книгу.

      Ir iš tiesų, koks paradoksas: būtent Selija anksčiau buvo pašėlusi nuotykių ieškotoja, kol Malkolmas sunkiai dirbo, kad užtikrintų jų ateitį. Bent jau atrodė, kad jis rimtai žiūri į ateitį, kol policininkai išsivedė jį surakintą antrankiais.

      Kelioms akimirkoms Selijos pulsas sulėtėjo ir pasidarė sunku kvėpuoti, bet ji greitai atgavo pusiausvyrą.

      – Šį kartą pasielgsiu racionaliai – nėra nė menkiausios galimybės, kad vyksiu su tavimi į Europą. Dar kartą ačiū, kad mėgini mane apginti, bet daugiau gali nesirūpinti.

      Malkolmas palenkė galvą į šoną taip arti jos, kad pūstelėjusi ji galėjo pajudinti plaukų sruogą, užkritusią jam ant kaktos.

      – Anksčiau svajojai pasimylėti Paryžiuje, Eifelio bokšto šešėlyje. – Vyras kalbėjo kimiai ir gundančiai, o milijonus dolerių vertas balsas veikė taip stipriai, tarsi liestų pirštais.

      Moteris lėtai ir sąmoningai patraukė jo ranką nuo savosios.

      – Dabar tuo labiau niekur su tavimi nevažiuosiu.

      – Puiku. Tuomet atšauksiu savo koncertinį turą ir tapsiu tavo šešėliu, kol būsiu tikras, kad tau nebegresia pavojus. – Malkolmas nusišypsojo pasitikėdamas savimi ir susikišo rankas į kišenes. – Gerbėjai pasius. Jie gali tapti labai aršūs, netgi pavojingi, o juk mano tikslas – apsaugoti tave.

      Argi jis kalbėjo rimtai?

      – Tai per daug ekscentriška. – Ji sugniaužė kumščius, kad atsispirtų norui papešti save – arba jį – už plaukų. – Iš kur, sakei, sužinojai apie Martino bylą?

      Jis akimirką abejojo prieš atsakydamas.

      – Turiu ryšių.

      – Tiesa, pinigai gali bet ką. – Selija negalėjo pamiršti, kaip kartą Malkolmas paniekino jos tėvo turtą, o dabar jo paties turtas viršijo teisėjo bent dvigubai.

      – Papildomi pinigai prieš aštuoniolika metų būtų labai mums pravertę.

      Staiga Selijai prieš akis iškilo jų paskutinis barnis, kai Malkolmas primygtinai norėjo koncertuoti apšiurusioje muzikinėje užeigoje, nes už tai gerai mokėjo. Jis buvo pasiryžęs vesti ją ir sukurti šeimą. Ji buvo įsitikinusi, jog jie abu tam per jauni. Vėliau jaunuolis buvo suimtas per narkotikų reidą bare, kuriame dirbo, o ji išsiųsta į šveicarišką internatinę mokyklą pagimdyti vaikelio.

      Net dabar Malkolmo akyse Selija matė apgailestavimą ir smerkimą. Ji negalėjo dar kartą įbristi į tą pačią upę. Pykčio, skausmo ir netekties ašaros susikaupė akyse, bet, nors ir žinojo, kaip nesveika užgniaužti emocijas, Selija negalėjo leisti sau palūžti šio vyro akivaizdoje.

      Reikėjo pabėgti iš čia, kol dar tvardėsi ir nepasidavė troškimui pulti į jo saugų glėbį ir veidu įsikniaubti į krūtinę. Traukti į save jo kvapą, kol užpildys visą savo esybę.

      – Tavo gyvenimas būtų susiklostęs sėkmingiau, jei būtum turėjęs daugiau finansinių galimybių, – pasakė Selija, primindama, kaip jis prarado galimybę gauti stipendiją Džuliardo konservatorijoje3. – Tačiau jokia pinigų suma nepakeistų mano priimtų sprendimų. Tai, kas buvo tarp mūsų, liko praeityje. – Pasitaisiusi kompiuterio dėklą ant peties ji prasiveržė pro jį. – Ačiū, kad rūpiniesi, bet mūsų pokalbis baigtas. Sudie, Malkolmai.

      Ji išskubėjo pro duris į sporto salę, jos batų kaukšėjimas žvangino dėžę su tambūrinais4. Malkolmas galėjo sekti paskui arba stovėti vietoje – jai nerūpėjo. Baigęs tvarkytis sargas užrakins kabinetą. Selija turėjo pabėgti nuo buvusio mylimojo, kol neapsikvailino. Dar kartą.