Buvusiojo sindromas. Nancy WarrenЧитать онлайн книгу.
išsiaiškinti, kada ši mergina, susižadėjusi su savo svajonių vyru, ketina tekėti. Kol kas tai nedavė jokių vaisių.
– Galvoju, kada tuoksitės judu su Deividu. Ar nenorėsi pasiimti atostogų?
Čelsė numojo ranka; sužadėtuvių žiedas sugavo spindulį ir sužaižaravo.
– Nesuk galvos. Kada nors. Dabar esame labai užsiėmę.
– Metas tam vyrukui liautis vaidinti sunkiai pasiekiamą, – burbtelėjo Karena.
Ji vis dar nebuvo atleidusi Deividui Vulfui už tai, jog susitarė su Čelse, kad toji apsimestų jo sužadėtine ir jį dėl to paaukštintų darbe. Žinoma, jis įsimylėjo Čelsę. O kas nepamiltų? Ji graži, nuostabiai gamina ir yra viena mieliausių Karenos pažįstamų. Ir ką, ar jis čiupo šią nuostabią merginą, nuoširdžiai jį pamilusią? Ne, žinoma, kad ne. Jis nė nenutuokė, kad jam po nosimi – puikiausia Kalifornijos mergina. Jis vos jos neprarado.
Karena niekada nepamirš merginos sudaužyta širdimi, suradusios prieglobstį šiame pastate, apsigyvenusios tame pačiame butuke, kurį dabar naudojo kaip biurą, besistengusios pastatyti ant kojų verslą ir pamiršti Deividą – vyrą, sudaužiusį jai širdį.
Laimei, jis laiku atėjo į protą, ir dabar juodu susižadėję gyveno jo pasakiškame name Ritenhauso aikštėje.
Kas tą Deividą stabdo? Ar jis tikrai nori vėl prarasti šią merginą?
– Jam viskas gerai, iš tikrųjų. Mums abiem gerai.
Karena nė akimirkai nepatikėjo, bet žinojo ir tai, kad Čelsė atsiveria nedažnai. Pasakys tada, kai bus pasirengusi.
Nusprendusi, kad dabar jai ir taip pakanka rūpesčių su visais cirkais ir kasdien plaukiančiomis naujomis klientėmis, užuot sukusi galvą, kodėl jos geriausia bičiulė nesiskubina ištekėti už sužadėtinio, Karena nenoriai išgėrė paskutinį gurkšnį kavos.
Grįžusi į biurą, pasijuto ramesnė. Ant lūpų dar puikavosi citrinų skonis, o mintis apie vestuves cirko tema atrodė labiau absurdiška, negu erzinanti.
– Svensonai paprašė paankstinti jųdviejų laiką pusvalandžiu, be to, padėjau ant stalo dvi naujas žinutes kartu su laiškais, – pasakė jos asistentė.
– Puiku, ačiū.
Karena nuėjo į savo kabinetą. Ant Heplvaito rankų darbo stalo stovėjo tik jos nešiojamasis kompiuteris, didelis oda įrištas darbo kalendorius, kuriuo vis dar naudojosi, nepaisydama pažengusių technologijų, šūsnis laiškų ir lapukai su žinutėmis nuo skambinusiųjų.
Iki kito susitikimo su nauja kliente Sofija Vanderhuven jai dar liko dešimt minučių, tad laukdama Karena pradėjo vartyti naujausią nuotakų žurnalą. Svarbu žengti koja kojon su naujausiomis tendencijomis, nors dešimt metų išdirbusiai šiame versle moteriai tendencijos pasidarė ganėtinai nesunkiai nuspėjamos. Pavyzdžiui, dabar, kai pasaulyje tiek daug netikrumo, vestuvės tapo tradiciškesnės. Klestint ekonomikai ir užėjus taikos laikotarpiui, vis daugiau porų keisdavosi priesaikomis paplūdimyje, pasidabinusios pačių suvertais karoliais, arba išrėkdavo sutinku sklęsdamos sklandytuvu.
Beskaitinėjant straipsnį apie nealergizuojančias puokštes, vidiniu telefonu paskambino Di.
– Atvyko panelė Vanderhuven su sužadėtiniu.
– Ačiū, tuojau ateisiu.
Skubiai dirstelėjusi į veidrodėlį, kurį laikė viršutiniame stalčiuje, Karena pasitikrino, ar neliko prie lūpų prilipusių citrininės juostelės trupinių. Raudoni plaukai suimti į glotnų kuodą, blakstienų tušas nenubyrėjęs. Greitai perbraukusi lūpas blizgiu įsispyrė į aukštakulnius, kuriais avėdavo, norėdama atrodyti arčiau išsvajoto metro septyniasdešimt centimetrų ūgio, o ne Dievo šykščiai atseikėtų metro penkiasdešimt septynių.
Užsiklijavusi šypseną, Karena žengė pasveikinti savo naujausių klientų. Pasiekė priimamąjį ir sustingo it įbesta, pusiau ištiesta ranka, prasižiojusi sveikintis. Bet nesugebėjo išspausti nė garso.
Dažniausiai ji iškart skirdavo visą dėmesį nuotakai, nes ši beveik visada būdavo svarbiausia klientė, o jaunikis dalyvaudavo tik dėl kvapo. Tačiau ji negalėjo neatkreipti dėmesio į vyrą, kuris pakilo nuo minkšto krėslo laukiamajame.
Jis atrodė toks valdingas, toks nuostabus, kaip atrodo vyrai, tiek pripratę prie moterų dėmesio, kad jo net nebepastebi. Aštrios ir protingos pilkos akys prikaustė jos žvilgsnį, jų gelmėje žybtelėjo linksma kibirkštėlė. Plaukai vis dar tamsūs, nors smilkiniuose jau švytėjo kelios sidabrinės sruogos. Abu tylėjo, kol iš transo pažadino moteriškas balsas.
Karenos ranką suspaudė vėsus delnas.
– Sveiki, aš Sofija Vanderhuven, labai malonu su jumis susipažinti. O čia – Deksteris Kreinas.
Karena it sapnuodama papurtė ranką, pasistengė nutaisyti bent kiek normalesnę veido išraišką.
– Malonu susipažinti. – Ji linktelėjo vis dar į ją tebespoksančiam vyrui. – Pone Kreinai. – Stojo trumpa pauzė, paskui Karena susiėmė. – Gal užeikime į mano kabinetą?
Pasisukusi ji nuėjo pirma.
Sulig kiekvienu žingsniu juto jo žvilgsnį ir karčiai gailėjosi kiekvienos kalorijos, kurią per savo kvailumą prarijo per pastaruosius penkerius metus nuo to laiko, kai matė Deksterį Kreiną paskutinįkart. Išdidumo neatimsi. Mažų mažiausiai ji norėjo pasirodyti stora prieš savo buvusį ir besiruošiantį vėl vesti vyrą.
Ypač iš nugaros.
Antras skyrius
– Kada jūs su ponu Kreinu ketinate tuoktis? – profesionaliai paklausė ji.
Karena atsisėdo prie stalo ir mostelėjo laimingajai porelei užimti du dailius kartūnu apmuštus krėslus priešais.
Jai atsakė puikiai išauklėtos merginos juokas. Idealiai nutaisytas ir negarsus.
– Aš teku ne už Deksterio. Jis – vyriausiasis pabrolys. Tiesiog mano sužadėtinis turėjo išvykti ir paprašė Dekso eiti kartu, kad per daug neįsijausčiau.
Karenos akys sutiko Deksterio žvilgsnį. Taip, jis tikrai tyliai šaiposi. Niekšas. Jis tuo mėgaujasi.
– Suprantu. – Sau po nosimi Karena pridūrė: – Pasisekė išsisukti.
– Atsiprašau?
– Sakau, jums pasisekė, kad dar tik pati vestuvių sezono pradžia. Paskui būnu labai užimta. Taigi, kokių turite minčių, panele Vanderhuven?
Visos jaunosios moters mintys buvo ištrauktos iš naujausių nuotakų žurnalų. Buvo matyti, kad ji perskaitė visus visutėliausius.
– Ir dar pagalvojau, kad galbūt man reikėtų rinktis nealergizuojančią puokštę, suprantate, tam atvejui, jeigu kuris nors iš svečių būtų alergiškas. – Stojo trumputė pauzė. Galvodama, ko paklausti, kad išsiaiškintų, ko išties trokšta nuotaka, ir kad jos norai nesikeistų su kas mėnesį pasirodančiais naujais žurnalų numeriais, Karena pradėjo žymėtis užrašuose. Tada Sofija pridūrė: – Bet aš mielai išklausysiu jūsų pasiūlymus.
– Vestuvės ne mano, – įsiterpė Deksteris, – bet visada galvodavau, kad būtų smagu tuoktis ne taip oficialiai, pavyzdžiui, surengti ceremoniją sode.
Karenos rašiklis slystelėjo ir perbraukė vingiuotą liniją per žodį nuotaka. Ji suvokė, kad sudrėko delnai, todėl rašiklis ir paslydo.
Juodu su Deksu tuokėsi rožių, vilkdalgių – jos mėgstamiausių gėlių – ir lelijų kupiname sode. Visi aromatai persipynė… Jam tebekalbant, Karena pasijuto persikėlusi į tą magišką dieną, kai ji galvojo pradėsianti laimingą gyvenimą.
Kvailė.
– Esu