Buvusiojo sindromas. Nancy WarrenЧитать онлайн книгу.
ir, tarsi ji nežinotų, paaiškino, kad Dekster buvo jo motinos mergautinė pavardė. Paskui jis pakilo.
– Stovėdamas geriau galvoju. Suprantate, panele Peteršem… O gal galiu vadinti jus Karena? Juk jūs Karena, ar ne? – nelaukdamas atsakymo, jis varė toliau: – Suprantate, Karena, dauguma žmonių jaučia, kad santuoka sudaroma amžiams, todėl nori tokios ceremonijos, kuri ir po penkiasdešimties metų šį tą reikštų. Trokšta tokių vestuvių, kurias mielai prisimintų.
Karena pasijuto beraustanti ir susirėmė su juo žvilgsniais.
– Ką jūs sakote?
Likusią dienos dalį Karenos galvą plėšė skausmas. Moteris žinojo, kad kaltas susitikimas su Deksu, be to, ji nepietavo. Žinoma, suprato, jog negavusi kelių kalorijų staiga stebuklingai nesulieknės arba nepaūgės tiek, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis Sofijai Vanderhuven arba spjauti į veidą Deksteriui. Tačiau vis tiek atsisakė pietų, nors žinojo, kad tai nesveika ir nenaudinga, – taip rašo visose knygose apie dietas, – bet kartais ji tiesiog atsisakydavo patikėti jų logika.
Dėl to dabar ir kamavo galvos skausmas bei nelaimingas urzgiantis skrandis.
Kadangi tądien daugiau susitikimų nebuvo numatyta, Karena sėdo tvarkyti mėnesio sąskaitų. Mažai naudos, nes negalėjo susikaupti. Tegalėjo tik nuolat išgyventi tą akimirką, kai Deksteris vėl įžengė į jos gyvenimą. Dar blogiau, nes pasirodė, kad Sofija ir pasiplovęs jaunikis nusprendė paskirti jį jaunikio su vestuvių planuotoja padėjėju. Karena išsitraukė nemažą buteliuką vaistų nuo skausmo iš atsargų stalčiaus ir prarijo dvi tabletes, užgerdama jas vandeniu.
Likus kelioms minutėms iki penkių, galvą įkišo Di.
– Ar jau galiu išeiti? – Mergina nusišypsojo. – Turiu parlėkti namo ir persirengti prieš pasimatymą.
Žinoma, juk Di liekna, graži, jauna ir dar kalba tuo britišku akcentu, bet vis tiek atrodė, kad ji kviečiama į per daug pasimatymų.
– Kur surandi tiek vaikinų?
– Internete, – iš susijaudinimo blyksinčiomis mėlynomis akimis atsakė mergina. – Beprotiškai smagu, turėtum pabandyti.
– Pažintys internete? Skamba beviltiškai.
– Visai ne. Aš visą laiką taip darau. – Di nesivargino paneigti, kad yra beviltiška. Užteko vien į ją pažiūrėti. – Mūsų bėda yra ta, kad dirbame tokioje srityje, kurios pagrindinės klientės yra moterys, o tie vyrai, kurie čia pasirodo, būna jau užimti. Tikrai turėtum bent pabandyti.
– Nežinau.
– Žinai, ką tau pasakysiu? Rytoj sukursime tavo profilį ir parodysiu, kaip tvarkytis toliau. Tikrai paprasta ir, prieš gaišdama laiką pasimatymui, gali pamatyti vyruką ekrane.
– Turbūt reikėtų pabandyti, – sutiko Karena. Šiaip jau būtų tik nusišaipiusi, bet pamačiusi Deksterį pasijuto dar vienišesnė. Ir keistai beviltiška.
– Pažadu, kad patiks.
Iš už Di pasirodė liekna moteris įvairiaspalviais plaukais, kurie priminė Edvardo Žirkliarankio darytą šukuoseną. Ji sumirksėjo didžiulėmis akimis ir apsidairė, tarsi stebėtųsi, kur ji ir ko čia atėjo.
– Sveika, Lorele, – pasisveikino Di.
– Labas.
– Ką manai apie Filadelfijos vyrukus?
– Interneto pažinčių svetainę?
– Taip.
Lorelė išsitraukė eskizų bloknotą iš taikos ženklu pažymėtos rankinės.
– Nieko negalvoju. O ką?
– Rimtai, Lorele, kaip tu išgyveni tikrame pasaulyje? Neklausiu apie tai, ar mąstai apie svetainę, kai medituoji apie taiką pasaulyje ar ką tu ten darai, kai sėdi sukryžiavusi kojas ir giedi ommmmm. Turiu minty, kaip tau sumanymas, jei Karena pamėgintų užmegzti pažintį internetu?
– O! – Plačios konditerės akys nukrypo į Kareną. – Nori susipažinti su vaikinu internetu?
– Žinoma, kad nori, jai nebėra ką daryti, – pareiškė Di. – O tau irgi reikėtų pabandyti. – Mergina blykstelėjo abiem pašnekovėms megavato galingumo šypsena. – Žodžiu, pasimatysime rytoj.
– Gerai. Smagaus vakaro.
Di išėjus, Karena pasisuko į Lorelę.
– Tikrai nesiruošiu to daryti, aš tik pasvarsčiau.
– Man regis, turi elgtis taip, kad būtum laiminga.
Nuostabiausia buvo tai, kad kalbėdama keisčiausius dalykus Lorelė tikrai nuoširdžiai jais tikėdavo.
– Žinau. Taigi, ką man parodysi?
Lorelė buvo įpratusi atnešti vestuvių planuotojai patvirtinti tortų puošybą. Tai nebuvo būtina, visi jos kūriniai būdavo neįtikėtinai gražūs, bet Karena numanė, kad jai patinka išgirsti pritariamą balsą.
Ji troško vieno – kad Lorelė nesineštų taip tikroviškai nupieštų gardumynų eskizų, nes, vien žiūrint į popierių, pradėdavo rinktis seilės. Ypač dienos pabaigoje, kai jos valios likučiai svyruodavo ant bedugnės kraštelio.
Patvirtinusi pustuzinį tortų eskizų ir aptarusi su Lorele tortų pristatymo laiką šį savaitgalį, Karena išleido konditerę ir vėl sėdo prie sąskaitų.
Pasidavusi alkiui ir pasistiprinusi greitai paruošiamu Lean Cuisine užkandžiu, ji dar porą valandų grūmėsi su popieriais. Prislopintas skambučio garsas, pranešęs apie po darbo valandų pasirodžiusį lankytoją, Karenos nenustebino. Ji to ir tikėjosi.
Nekreipti dėmesio ar atidaryti?
Nebuvo iš ko rinktis. Atsidususi moteris pakilo, įsispyrė į aukštakulnius ir neskubėdama patraukė prie laukųjų durų.
Blausioje šviesoje jis atrodė beveik neatpažįstamas, toks aukštas ir elegantiškas. Ir, griežtai priminė sau Karena, jau nebe jos.
– Gerai atrodai, Kiki.
Nesusivaldžiusi ji šyptelėjo.
– Nežinau, kiek metų manęs taip niekas nevadino.
– Tai puiku.
Lauke buvo šalta, ir ją nukrėtė drebulys.
– Ar galiu užeiti?
Tik dabar Karena suvokė, kad juodu stovi tarpdury. Moteris pasitraukė ir įleido Deksterį.
– Žinoma.
Antrą kartą tą dieną jis nusekė paskui ją į kabinetą. Apsidairė, lyg pirma būtų nieko nepastebėjęs.
– Čia gražu. Gerai susitvarkei.
Palyginti su juo – ne itin. Jiems išsiskyrus, Deksteris tapo vienu garsiausių Niujorko architektų, tuo žmogumi, į kurį kreipdavosi prireikus iš griuvėsių prikelti išblėsusią prabangą. Jis buvo tikras fanatikas, restauruojantis ir modernizuojantis paveldo objektus, projektuojantis naujus statinius arba priestatus taip, kad šie pritaptų prie senojo įvaizdžio. Karena juto, kad jam patinka jos atliktas senojo pastato atnaujinimas, įdiegus pačius moderniausius patogumus.
– Ar pastatas priklauso tau?
– Ne tavo reikalas, bet taip.
Deksteris linktelėjo.
– Protinga mergaitė.
– Pernelyg protinga, kad pasiduočiau tavo žavesiui. – Karena atsiduso. – Ko tau reikia, Deksteri?
– Nežinau. – Jis pasikasė galvą, ir jos žvilgsnis nukrypo prie vešlių juodų plaukų, kuriuos puikiai prisiminė. – Žinojau, kad čia tavo firma,