Ketvirtadieniais aštuntą. Debbie MacomberЧитать онлайн книгу.
kuris man pasirodė tinkamas. Mano žodis atėjo pas mane rymant sutemose, negalint užmigti, klausantis, kaip prosenelio laikrodis skaičiuoja minutes.
LAIKAS.
Man penkiasdešimt septyneri. Po trejų metų sukaks šešiasdešimt. Šešiasdešimt. Nesijaučiu priartėjusi prie šešiasdešimtmečio ir nemanau, kad elgiuosi kaip šešiasdešimtmetė. Vis dėlto tai tiesa, noriu tai pripažinti ar ne. Man visada atrodė, kad turiu tiek daug laiko įgyvendinti visus suplanuotus dalykus. Pavyzdžiui, svajojau užkopti į viršukalnę. Nežinau, kodėl. Gal tai man atrodė milžiniškas žygdarbis. Dabar suprantu, jog nekopsiu į kalnus, ypač šiuo gyvenimo tarpsniu. Manau, man vis mažiau lieka laiko rinktis. Be to, šiomis dienomis turiu įveikti kitas viršukalnes.
Pradėję trečią dešimtį, mudu su Stivu sudarėme sąrašą visų nuostabių dalykų, kuriuos ketinome nuveikti, ir egzotiškų atostogų, kurias planavome praleisti kartu. Ilgainiui įsisukome į vaikų auginimo rūpesčius ir kasdienybę. O svajones ir planus atidėjome tolimai ateičiai. Manėme, kad vis vien atrasime jiems laiko. Vieną gražią dieną, kitais metais ar dar kitais. Nesirengiu kartoti šios klaidos, todėl žodis „laikas“ man tinka. Noriu sąmoningai nugyventi kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Noriu pasirinkti teisingus planus ir svajones, kad likę metai teiktų pasitenkinimo. Kai tik apsisprendžiau dėl savo žodžio, akimirksniu pasijutau pavargusi ir kaipmat užmigau. Kadangi būdravau ilgiau nei iki dviejų, atsibudau vėlai. Pusryčius pasiruošiau tik po vidurdienio. Įsijungiau televizorių, kad palaikytų man draugiją. Nors futbolas niekada nedomino, tai buvo mėgstamas Stivo žaidimas. Tad pajutusi savotišką paguodą neperjungiau kanalo, rodančio tiesioginę transliaciją iš Ruoz Boulo 1. Kelias valandas galėjau apsimesti, kad vyras su manimi. Namai nebeatrodė tokie tylūs ir tušti.
Namai… Tai dar vienas dalykas, dėl kurio teks apsispręsti. Turiu priimti sprendimą, ar toliau juose gyvensiu. Man nereikia beveik tūkstančio kvadratinių metrų ploto, bet tai namai, kuriuos pirkome kartu su Stivu, kur išaugo mūsų vaikai. Turint galvoje, kad nekilnojamojo turto kainos padidėjo, aš sėdžiu ant pinigų maišo. Pinigų, kuriuos būtų galima investuoti kur panorėjus.
Kvaila laikytis įsikibus šios vietos. Namai puikiai tiko, kai Endrius ir Anė atvykdavo praleisti savaitgalio. Dviem padūkusiems vaikaičiams reikia visos erdvės, kokia tik jiems pasiekiama. Tada man tai nekliuvo, o ir kai Brajenas gyveno namuose. Mums reikėjo didelio namo, kad nesibaksnotume alkūnėmis, bet man… Tiesą sakant, reikėtų ji parengti pardavimui – peržiūrėti visus daiktus daiktelius, kurių pilna kiekviename kampe ir kertėje, tada išmesti per penkiasdešimt septynerius metus sukauptą šlamštą, bet tai mane ir stabdo.
Po Stivo mirties draugai patarė susilaikyti nuo lemiamų sprendimų dvylika mėnesių. Dabar pats laikas prisiminti šį gerą patarimą, nes išgyvenu antrą netektį. Praradau vaikus. Likau vienintelė Kenijon Gluosnių giraitės miestelyje.
Tačiau nesu visiškai vieniša. Čia tebėra mano draugai – visi tie, su kuriais susipažinau ištekėjusi, nors, panašu, mes susvetimėjome po Stivo mirties. Be to, čia gyvena naujosios mano draugės – moterys, su kuriomis susitikau dienoraščio rašymo kursuose. Esu dėkinga Sendei O’Del, kad patarė juos lankyti. Kaip tik to man ir reikėjo. Užsirašydama kiekvienos dienos mintis daug sužinojau apie save. Gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio būdama jaunesnė. Galbūt dabar būtų paprasčiau suprasti ir reikšti jausmus.
Mūsų mokytoja, anglų kalbos dėstytoja Suzana Morisei, gavo grupę paskutinę minutę. Deja, ji neturėjo supratimo, nuo ko pradėti, nors ir labai stengėsi. Tad daugiausia skatino mus skaityti ir komentuoti literatūrinius žurnalus. Buvo įdomu, bet nelabai naudinga. Dabar man atrodo, kad negalima išmokyti rašyti dienoraščio. Tai gali padaryti tik pati.
Rašydama dienoraštį supratau, kaip sunkiai išgyvenau Stivo netektį, kokia buvau sutrikusi. Man atrodė, kad per šešerius metus susidorojau su visu tuo, tačiau Eimės ir Džeko persikėlimas į vidurio vakarus, o paskui ir Brajeno išsikraustymas… Na, to per daug.
Keista, ar ne, kad dirbdama ligoninėje sugebu įveikti nuolatines kritines situacijas, bet vis dar jaučiuosi sugniuždyta dėl savo pačios gyvenimo įvykių?
Mudvi su Klere praleidžiame drauge nemažai laiko. Matyt, tai visai suprantama: ji neseniai išsiskyrė, o aš esu našlė. Klerės padėtis primena manąją prieš kelerius metus, kai pasibaisėjusi supratau, jog mano draugai gyvena poromis. Dauguma jų turi antrąsias puses. Klerė, kaip ir aš, suvokė praradusi ne tik vyrą, bet ir socialinių santykių pamatą, kuris subyrėjo kartu su santuoka. Nors jai aplinkybės susiklostė kitaip nei man, pasekmės – tokios pat. Vakarienės, kortavimas, net paprastas apsilankymas vakariniame kino seanse – visa tai, pasirodo, daroma poromis.
Praėjus keletui mėnesių po Stivo mirties pasijutau nutolusi nuo daugelio žmonių, kuriuos laikiau mūsų artimiausiais draugais. Mes turėjome visai mažai sąlyčio taškų ir aš nemačiau reikalo bendrauti.
Be to, buvo nejauku. Po avarijos žmonės nežinojo, apie ką su manimi kalbėti. Tiesą pasakius, nenorėjau, kad kas nors ką nors sakytų. Tetroškau būti išklausyta. Keletas draugių tai suprato.
Skirdamasi Klerė išgyveno sunkius laikus. Jai teko praryti karčią piliulę – prarasti žmones, kuriuos laikė draugais, ypač po visko, ką jai teko iškentėti dėl Maiklo. Galbūt reikėjo aptarti tai su advokate: kaip išsaugoti draugus. Kas liks kieno draugais?
Išties keista, kad mudvi su Klere išvis suartėjome. Esame labai skirtingos. Ankstesniame gyvenime, matyt, nebūtume parodžiusios nė menkiausio susidomėjimo viena kita. Šiuo metu Klerė kupina pykčio ir pagiežos, nors ir kovoja su tuo. Aš irgi vis dar jaučiu tam tikrą pyktį, tegu beveik susitaikiau su jį keliančiais įvykiais (kita vertus, vyras nepaliko manęs dėl kitos moters). Džulija ir Karena man taip pat patinka, bet Klerė atrodo artimiausia. Galbūt dėl vienatvės. Mes abi žinome, kas tai yra. Žmonės to negali suprasti iki galo, kol nepatiria patys.
Laikas. Tai turi būti geriausias mano gyvenimo laikas. Pasiekiau pavydėtinos karjeros. Kai pradėjau dirbti Gluosnių giraitės memorialinėje ligoninėje, nė nesvajojau, kad tapsiu jos valdytoja. Vaikai išaugo atsakingais žmonėmis. Mano santuoka buvo puiki. Saugau daugybę prisiminimų, kurie mane palaiko. Taip, turi ateiti geras laikas. Ir ateis – kad jau išmokau gyventi pasikliaudama savimi.
Liza žvelgė į telefoną ant darbo stalo, baimindamasi, kad jis suskambės. Pirmadienis prasidėjo prastai ir ji jau matė: ši pirmoji naujų metų savaitė bus neką geresnė nei gruodis. Kupina daugybės tokių pat problemų, su kuriomis ji susidūrė anksčiau. Ligoninei vis dar nepavyko pasirašyti naujos sutarties su
Slaugytojų profesine sąjunga. O trečiadienio popietę laukė susitikimas su valstybiniais sveikatos apsaugos inspektoriais. Be to, keletą kartų užklupo karščio bangos ir teko visą rytą gurkšnoti indišką čai arbatą su sojų pienu. „Ne pati geriausia metų pradžia“, – niūriai pagalvojo ji.
Pakilusi nusirengė švarkelį ir pasikabino ant pakabo. Tada atsisegė baltos šilkinės palaidinės viršutinę sagą ir atsiraitojo rankoves iki alkūnių. Paėmusi nuo stalo popierių pluoštą pradėjo vėduotis liepsnojantį veidą ir stabtelėjo užmesti akį pro šešto aukšto langą į automobilių stovėjimo aikštelę apačioje.
– Kaip matau, užklupau tave pačiu laiku, – pasigirdo sodrus vyriškas balsas, kurį Liza akimirksniu atpažino.
– Daktare Džemisonai, – skambiu dalykišku tonu atsiliepė ji.
Jis retai atvykdavo į Gluosnių giraitės memorialinę ligoninę. Didžiąją pacientų dalį priimdavo Lorelhorsto vaikų ligoninėje, kur rūpinosi daugiausia neišnešiotais kūdikiais. Šonas Džemisonas – puikus pediatras, bet ne veltui užsitarnavęs įnoringo, nekantraus ir arogantiško žmogaus reputaciją.
Atviras futbolo stadionas Pasadinoje, Kalifornijoje, netoli Los Andželo (čia ir toliau – vert. pastabos)