Nepakeliamas karštis. Nancy WarrenЧитать онлайн книгу.
>
Pirmas skyrius
Leksė Dreik mėgo kontrastus. Švelnumas ir drąsa, šiltos spalvos ir šaltos, nauja ir sena.
Dirbtuvėje skambant sunkiajam rokui ji, žiūrėdama pro didinamąjį stiklą, su nepaprastu kruopštumu perrišo rubiną lydyto aukso gija.
Ji mylėjo kiekvieną savo kūrinį, kurie žingsnelis po žingsnelio krovė jai turtus; šį kartą tai buvo vestuviniai žiedai jaunai porai – jo senelės žiedai ir jos šeimos segė, kuri ėjo iš karto į kartą taip seniai, kad niekas nebeatsiminė jos kilmės.
Leksė gebėjo seną ir pamirštą paversti į naują ir madingą. Tai buvo aukščiausios formos perdirbimas, jungiantis meną, šeimos istoriją ir meilę.
Ji dirbdavo viena, nes taip labiausiai mėgo. Tačiau tylu nebūdavo niekada. Nors darbas reikalavo kruopštumo, muzika teikė taip reikalingą kontrastą. Orą drebino sunkusis rokas. Leksei būtų patikę kur kas labiau, jei muzika virpintų sienas, bet kadangi jos miniatiūrinę studiją ir Soho krautuvėlę teskyrė siena, turėjo sumažinti garsą.
Leksei teko šiek tiek – tik šiek tiek – pasistengti, kad minkštas metalas paklustų jos valiai. Paskutinį kartą truktelėjusi metalo siūlą ji liko patenkinta rezultatu – aplink rubiną drąsiai besisukančia aukso gija.
Netikėtas dilgčiojimas kakle perspėjo, kad ji nebe viena.
Ūmiai atsisukdama ji nustebino tarpduryje stovintį vyriškį. Jis greitai pakėlė akis ir Leksė suprato, kad dirbdama ji veikiausiai į muzikos taktą judino sėdmenis, ir jos naujasis klientas stabtelėjo pasigrožėti siūbuojančiais klubais.
Tačiau užkluptas bespoksąs į jos rangymąsi jis neatrodė susigėdęs. Daugių daugiausia – susidomėjęs, jei šis žodis tinkamas.
– Jei reikia pagalbos, kreipkitės į tarnautoją parduotuvėje. – Nors taip nutikdavo retai, vienas kitas klientas kartkartėmis vis tik pažeisdavo jos privačią erdvę.
– Tarnautoja užsiėmusi. Todėl atsekiau muzikos garsais.
– Ak. – Ji pakėlė nuotolinio valdymo pultelį ir pritildė iš nešiojamo grotuvo sklindančią muziką. – Turėčiau pasamdyti daugiau darbuotojų, nes klientų vis gausėja, bet kol kas nepasirūpinau šiuo reikalu. Atleiskite.
– Neatsiprašinėkite. Žavinga stebėti, kaip dirba profesionalė. – Jis kalbėjo lėtai ir tingiai, aiškiai tardamas galūnes, kaip, Leksės manymu, būdinga turčiams. Ji neabejojo, kad vyriškis stebėjo jos užpakalį, o ne profesionalios meistrės rankas, bet kadangi buvo galimas klientas, nusprendė neplėtoti šios temos.
Tikriausiai dar ir atnešiantis pelno klientas. Jo rankų darbo kostiumas ir žvilgantys odiniai batai rėkte rėkė: Mano tėvui priklauso bankas; o ant kaklaraiščio puikavosi vienas iš Gebenės lygos1 ornamentų. Su tokiais Leksei niekada neužtekdavo kantrybės būti prideramai mandagiai, turčiai jai kėlė nuobodulį, todėl net nesivargindavo elgtis oficialiai.
– Esu Čarlzas Pendegrafas III, – tiesdamas ranką prisistatė vyras įprastu pasipūtėlišku tonu.
– O aš – Aleksandra Dreik. Leksė. – Jos viduje tūnantis velniūkštis, kuris neabejotinai pasirūpintų, kad ji baigtų dienas visiškame skurde, pridūrė: – Vienintelė pasaulyje.
Pendegrafo žvilgsnis tapo skvarbus ir Leksę apstulbino pro tingų būdą prasiskverbusi galingo proto kibirkštis. Tačiau įspūdis truko tik akimirką. Jis tarė:
– Kaip matau, kuriate žiedą. Norėčiau ir aš užsisakyti. Ar neprieštarausite, jei žvilgtelėsiu?
– Tikrai ne. – Šis vyras akivaizdžiai maudėsi piniguose, tačiau ji galėjo pasigirti įgūdžiais, kurie akies mirksniu patiestų jį ant žemės, jeigu tik pamėgintų iškrėsti kokią šunybę. Jis žengė link Leksės ir ši suprato, kad nors jis ir turčius, tačiau tikrai ne dykinėtojas. Prie kojų priglundančios klešnės jam judant išryškindavo raumeningas šlaunis, o švarkui prasiskyrus susidarė įspūdis, kad krūtinė plati ir raumeninga.
Leksė mėgo kontrastus, o šis vyriškis jų nestokojo. Tingi kalbėsena nesiderino su įžvalgiomis žaliomis akimis; švelnios išpuoselėtos rankos netiko prie atšiaurių veido bruožų.
Jam prisiartinus dvelktelėjo nuginkluojančiu seksualumu.
Oho.
– Iš kur sužinojote apie mano studiją? – pasiteiravo Leksė. Ji beveik visada pradėdavo pokalbį nuo nedidelio rinkos tyrimo, tačiau dabartinėje situacijoje įžanginės frazės padėjo išblaškyti netikėtai kilusį galingą potraukį.
– Mano draugas su kuriuo žaidžiu polą, – Džeremis Turstonas, – užsakė pas jus amuletą savo motinai. Sutikau ją viename tų nuobodžių, labdarai skirtų renginių. Ji atrodė apatiška, tačiau apyrankė buvo pribloškianti.
– Ačiū. – Leksė, be abejo, atsiminė tą dirbinį. Atsiminė juos visus.
– Trumpai tariant, esu apie jus girdėjęs, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, jog esate tokia jauna. Kažin kodėl visi galvoja, kad juvelyrinių dirbinių kūrėjos negali būti seksualios?
– Na… – Ji nesumojo, ką atsakyti. Leksę retai kas išmušdavo iš vėžių; priekabiavimas jai irgi nebuvo svetimas, todėl žado praradimas šio nepažįstamojo akivaizdoje tiesiog siutino. Kita vertus, retai kada pajusdavo tokią stiprią trauką. Juolab vyrams, prie kurių vardo rašomas skaičius.
Nieko nuostabaus, kad ji prarado kalbos dovaną.
– Leiskite parodyti, ką čia darau – pradėjo Leksė nusprendusi nekreipti dėmesio į seksualią pastabą ir ištiesė ranką į ką tik baigtą dirbinį. – Jungiu elementus: antikinis auksas, truputis platinos, keli maži rubinai ir soliteras2 – tai tarsi mano parašas, matote…
Netikėtai Pendegrafas paėmė jos delną ir ji nutilo.
– Susižeidėte, – tarė jis rodydamas į raudoną dėmelę ant smiliaus.
– Ak, menkniekis, nusideginau lituokliu. Praradau budrumą.
Leksė pamėgino išsivaduoti iš ranką gaubiančios jo plaštakos šilumos, tačiau vyras su stebinančia jėga ją sulaikė.
– Ar turite pirmosios pagalbos rinkinį?
– Taip, tačiau nei tepti kremo, nei klijuoti pleistro ant pirštų negaliu. Man jie reikalingi darbui.
Pendegrafas pakėlė į ją žvilgsnį ir Leksei pasirodė, kad dar niekada nebuvo mačiusi tokių nuostabių akių.
– Tada panaudosiu savo senelės vaistą. – Jo žodžiai ją pamalonino, nuskambėjo švelniai ir rūpestingai. Intymiai. – Pabučiuosiu.
Jos pirštai virptelėjo. Leksė iš karto suprato, kad tai pajuto ir jis; nors ir smarkiai pasipiktinusi savo reakcija, ji neatitraukė rankos. Tik stebėjo, kaip vyriškis iš lėto pakelia jos pirštus prie lūpų. Pajuto nežymią, bučinio sukeltą oro vibraciją virš skaudamos vietos ir ranka vėl nusileido ant darbo stalo.
– Aš… – Jai išgaravo iš galvos, ką ketino pasakyti.
Pendegrafas pro didinamąjį stiklą pažvelgė į žiedą.
– Nepakartojamas.
– Ačiū. Kokio žiedo pageidaujate jūs, pone Pendegrafai?
– Vadinkite mane Čarliu. O man reikia sužadėtuvių žiedo.
Ji sumirksėjo.
– Sužadėtuvių žiedo?
– Taip. – Pakėlęs galvą jis pažvelgė Leksei į veidą. Jo žalios akys atrodė it drumsti smaragdai su pernelyg daug nelygumų, kad būtų galima priskirti prie tikrų brangakmenių, tačiau būtent dėl tų tamsių linijų ir netobulumų joms buvo sunku atsispirti.
– Jūs tuokiatės?
– Taip.
Leksė negalėjo patikėti vyriškio įžūlumu. Jis bučiuoja pirštus moters, kuri turėtų sukurti jam sužadėtuvių žiedus.
Tačiau paskui prisiminė vieną mėgstamų motinos posakių: Turčiai gyvena pagal kitokias taisykles nei visa kita pasaulio dalis.
Kaip
Atskirai įtaisytas stambus brangakmenis.