Nepakeliamas karštis. Nancy WarrenЧитать онлайн книгу.
dirbti dizaino fabrike, kur deimantų soliterai ir vestuviniai žiedai kalami tūkstančiais. Todėl pradėjo nuosavą verslą Soho rajone įkūrusi nedidelę dirbtuvę, kuri tapo jai ir namais, ir darbo vieta, kitaip sakant, pragyvenimo šaltiniu; ji buvo pati viena, o kelionė į darbą užtrukdavo mažiau nei minutę.
Niujorke Leksę žavėjo tai, kad kam nors atradus naują dizainerį, garsas apie jį pasklisdavo žaibišku greičiu. Per mažiau nei dvejus metus iš niekam nežinomos merginos ji tapo išskirtinius juvelyrinius dirbinius parduodančia gamintoja, o galiausiai dizainere, pas kurią lankydavosi net madų kryptį nustatantys kūrėjai.
Jos populiarumas priviliodavo net tokius žmones kaip Čarlzas Pendegrafas III, kuris atvyko užsakyti savo nuotakai madingiausio sužadėtuvių žiedo.
– Ar galėtumėt sukurti ką nors ypatinga būtent man?
– Ir jūsų sužadėtinei. Taip.
Kai Leksė grąžino Čarlzą į parduotuvę, Amanda, laimei, jau kišo žiedų padėklą atgal po stiklu. Jos klientas ėjo pro duris su firmine parduotuvės dėžele, pagaminta iš perdirbto metalo.
– Puiku. Amanda laisva. Amanda? Gal padėtum ponui Pendegrafui? Jis ieško žiedo. Likite sveiki, pone Pendegrafai, geriausios kloties tuokiantis.
– Likite sveika, Lekse. – Čarlzas ištiesė ranką ir jai beliko ją paspausti. Jo akyse švietė linksmos kibirkštėlės. – Nekantraudamas lauksiu susitikimo su jumis.
Kažką neaiškiai sumurmėjusi ji purtydama galvą grįžo į dirbtuvėlę.
Vargšė Penelopė.
Apeidamas krūvas geltonų šiukšlių maišų ir mikliai išsilenkdamas turistų, Čarlzas tyrinėjo kvartalą aplink Aleksandros Dreik dizaino krautuvėlę.
Įsimindamas menkiausias Brumo gatvės ir ją supančių kvartalų detales, kur ne kur apdairiai pafotografuodamas, jis mąstė apie moterį, kurią ketino apiplėšti.
Moteris, kupina kontrastų. Kontrastų, kurie žadino smalsumą. Kai jis pirmą kartą įėjo į krautuvėlę kaip paprastas klientas pasiklausti tam tikros informacijos, nudžiugo pamatęs, kad pardavėja užsiėmusi, ir nusekė alternatyvaus roko grupės garsais į Aleksandros Dreik dirbtuvę. Jos darbo patalpą nuo krautuvėlės fasado skyrė tik neužrakintos durys. Ar ji tikrai tokia patikli? Juvelyrė sėdėjo atsukusi nugarą į duris ir plyšojant muzikai niekaip nebūtų galėjusi išgirsti jo prisiartinant.
Tačiau ar jis pasinaudojo tobula proga patikrinti saugumo sistemą? Įdėmiai apžiūrėti kampe stovintį seifą? Jis galėjo jį net nufotografuoti, o ji nebūtų pastebėjusi.
Ne. Jis to nepadarė. Neatliko nė vienos iš užduočių, su kuriomis per kelias sekundes būtų susitvarkęs bet kuris save gerbiantis vagis.
Jo žvilgsnis iš karto nukrypo į ankštais džinsais aptemptus ir pagal muziką krypuojančius klubus bei kojas, kurios nors neatrodė ilgos, tačiau buvo gražios formos. Iš batų buvo galima spręsti, kad Aleksandros Dreik pėda maža. Liemuo virš siūbuojančių klubų visiškai nejudėjo. Ji vilkėjo tamsiai mėlyna prigludusia berankove palaidine, po kuria buvo aiškiai matyti tvirtas kūnas be lašelio riebalų. Dėl atletiškų raumenų iškilumų nuogos rankos atrodė elegantiškai. Juodi plaukai buvo susukti į sutaršytą kuodą, kurį prilaikė kažkas panašaus į valgymui skirtas lazdeles.
Jos akys buvo tarsi prilipusios prie didinamojo stiklo ir jo žvilgsnis nukrypo į rankas. Mažas, nagingas rankas. Laikydama rankoje įrankį, kuris priminė mažas replytes, juvelyrė suko aplink ryškios spalvos brangakmenį karšto metalo giją taip, lyg šioji būtų virtas spagetis. Čarlzas išsyk suprato, kada mergina pajuto jį esant kambaryje. Nuostabieji klubai liovėsi judėję, nugara įsitempė.
Visgi ji užbaigė kruopštų metalo papuošimą ir tik tada truktelėjimu galutinai užveržė. Paskui pakėlė galvą ir atsisuko. Taip staigiai, kad jis nespėjo apsimesti jos nestebėjęs.
Šiaip ar taip, nebūtų sugebėjęs apsimesti. Buvo per daug apstulbęs.
Ši moteris buvo nepakartojama. Šaltos, pilkos migdolų formos akys sakė ją turint azijietiško kraujo. Balta oda ir sodrios, seksualios lūpos, tarsi maldaujančios būti nuspalvintos raudonai, tačiau tik nežymiai pagražintos blizgesiu.
Čarlzas neturėjo laiko aistrai. Jo laukė darbas.
Bet susilaikyti nepavyko. Jis pasakė ne vieną seksualų komplimentą. Mėgavosi jos sutrikimu, netgi rado priežastį ją paliesti.
O dabar rengėsi ją apiplėšti.
Nuojauta nežadėjo nieko gero. Tik kuždėjo, kad jis veikiausiai sulaužys visas taisykles, kuriomis ligi šiol vadovavosi ir patirs savo galimybių ribas. Tačiau tai įvyks tik tada, kai nusės dulkės, be abejo, ne anksčiau kaip po kelių savaičių, kai Aleksandra Dreik jį pamirš ir jai net į galvą nešaus susieti trūkstamų brangakmenių su Čarlzo Pendegrafo apsilankymu.
Rengdamas apiplėšimo planą jis įvairiausiais žodžiais išvadino save kvailiu, nes buvo kone tikras lemiamą akimirką pasielgsiąs neprotingai.
Kad ir kaip atrodė beprotiška, jis žinojo, kad neatsispirs pagundai dar kartą pamatyti Leksę Dreik.
Antras skyrius
Šeštą valandą Amanda įkišo galvą į Leksės dirbtuvėlę.
– Duris užrakinau. Einu namo.
Leksė pakėlė galvą ir pasitrynė pavargusias akis.
– Diena buvo gera?
– Trys sužadėtuvių žiedai, kelios poros auskarų ir maždaug šimtas apyrankių, kurias rodė per Manhatano pobūvių mergaites.
Leksė nusijuokė. Neįtikėtina, kaip aklai gerbėjai seka žvaigždėmis – trokšta įsigyti net tuos pačius papuošalus, kuriuos jų dievaičiai dėvi dalyvaudami televizijos pokalbių laidose. Leksė tik keletą savo dirbinių gamino masiškai, tačiau nuo to laiko, kai viena moteris naujausiame realybės šou atkreipė dėmesį į jos meną, papuošalai – ypač tie, kurie buvo rodomi laidoje, – buvo iššluoti iš vitrinų.
– Pobūvių mergaitės tau pasitarnaus taip, kaip Seksas ir miestas pasitarnavo Manolo Blanikui4, – išpranašavo Amanda.
– Aš nieko prieš.
Jos padėjėja apsidairė po rakandais užverstą patalpą.
– Ketini dirbti visą naktį?
Leksė pasitrynė kaklą.
– Ne. Bet dar šiek tiek pasėdėsiu. Noriu pabaigti šiuos žiedus, paskui atsipūsiu.
– Beje, ką atnešė ta moteris su dukra? Atrodei užsidegusi. Na, toji stilinga moteriškė tobulais pražilusiais plaukais ir jos graži, liekna dukrytė.
– Ponia Greison ir jos dukra… – Koks gi jos vardas? Leksė aiškiai ir ryškiai atsiminė smaragdus ir deimantus – niekada nebuvo mačiusi tokio nuostabaus vėrinio, tačiau prisiminti savininkų vardus jai visuomet sekdavosi sunkiau. Ji trumpam užsimerkė. – Judita, toks dukters vardas.
Leksė jau buvo apsipratusi su turtuolių įgeidžiais ir pirmoji ėmė siūlyti perkurti antikinius papuošalus, kad šie atgimtų naujam gyvenimui; bet šįkart atidariusi mėlyną aksominę dėželę sunkiai užgniaužė norą atkalbėti motiną ir dukrą nuo minties išardyti ir perdaryti senąjį vėrinį.
Tai buvo rinktiniai brangakmeniai. Keistas dalykas tie smaragdai. Kuo didesni, tuo daugiau juose pažeidimų. Keletas nelygumų pasitaikydavo beveik visada, tačiau per didinamąjį stiklą ištyrusi šiuos, nustebo pamačiusi, kokie jie tobuli. Kokia skaidri jų spalva. Tamsūs, ryškiai žali – tokius paprastai išvysi tik muziejuje.
Akivaizdu – vėrinys senovinis. Juvelyriniai dirbiniai, kaip