Beveik mano. Sarah MayberryЧитать онлайн книгу.
juto neramų dilgčiojimą. Po dešimties profesionalios juvelyrės darbo metų ji susitaikė su mintimi, kad ta trumpa nepasitikėjimo savimi akimirka tikriausiai niekada nedings.
Iš dalies tai buvo būtina jos amatui.
– Ak, Endže, – Bilė prispaudė ranką prie krūtinės, ji neišleido iš akių vėrinio. – Jis toks gražus… Net neturiu žodžių. Tu pranokai pati save. Dieve mano.
Endžė patenkinta nusišypsojo ir apkabino draugę, kai ši pašoko ir apibėgusi stalą puolė jai į glėbį.
– Myliu tave, mieloji. Su gimimo diena, – tarė Endžė taip tyliai, kad išgirstų tik jos draugė.
– Aš taip pat tave myliu, ištįsėle. Tu talentinga akiplėša. Visada jį branginsiu, prisiekiu.
Endžė pamatė, kaip atsitraukusios Bilės akyse atsispindėjo bendri jų prisiminimai – metai, praleisti internate, jų padarytos klaidos, didžiausi pakilimai ir nuosmukiai. Netikėtai akyse sužibo sentimentalumo kupinos ašaros, ji greitai sumirksėjo.
Bilė taip pat šniurkštelėjo nosį.
– Gal jums atnešti servetėlių? – sausai paklausė Maiklas.
– Nejau nematai, mes išgyvename intymią moteriškos romantikos akimirką, – tarė Bilė.
Visi nusijuokė ir akimirka pranyko. Endžė padėjo nukraustyti stalą, o Bilė su vaikais žaidė gaudynes, jie lakstė po kiemą tol, kol užduso. Endžė dėjo indus į indaplovę ir šypsojosi girdėdama Bilę skundžiantis, kad netrukus jai teks atsisakyti tokių žaidimų kaip gaudynės, juk ji jau trisdešimt dvejų metų dama. Endžė skalavo salotų dubenį, kai Bilė grįžo į namą, įraudusiais skruostais, rankomis įsirėmusi į šonus ji bandė atgauti kvapą.
– Oho, kaip tu nusiplūkei, byranti seniena, – tarė Endžė, kol jos draugė siekė paimti stiklinę iš lentynos.
– Nesijuok. Tavo gimtadienis irgi artėja, – atsakė Bilė.
Ji buvo uždususi ir šypsena dingo iš Endžės veido.
– Ar tau viskas gerai?
– Taip. Man tik reikia šiek tiek vandens, – tačiau kol Bilė pylė vandenį į stiklinę, jos ranka drebėjo.
– Gal norėtum prisėsti?
Ji tik nekantriai numojo ranka, žengdama šalin su gėrimu.
– Man viskas gerai.
Endžė gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie salotų dubens. Dūžtančio stiklo garsas iškart privertė ją atsisukti. Ji dar spėjo pamatyti, kaip Bilė prispaudžia rankas prie krūtinės ir susmunka ant kelių, pasigirdo duslus atsitrenkiančio į medį kaulo garsas.
– Skauda, – išspaudė Bilė, pirštus suleisdama į krūtinę.
Tada ji be sąmonės griuvo ant žemės, jos kūnas buvo atsipalaidavęs ir be gyvybės žymių.
Endžė paleido salotų dubenį ir šis sudužo kriauklėje.
– Maiklai! – sušuko ji. Basomis kojomis slidinėdama grindimis ji apibėgo stalą. Puolė ant kelių šalia išblyškusio nejudraus Bilės kūno kaip tik tada, kai tarpduryje pasirodė Maiklas.
– Kas nutiko? – paklausė jis šaltu perbalusiu veidu išvydęs žmonos kūną ant grindų.
– Nežinau. Nežinau. Kviesk greitąją.
1
Po dešimties mėnesių.
Jau pažįstamas sunkumas užgulė Endžę sustojus prie Bilės namo. Kiekvieną kartą čia atvykus mintyse regėjo vis tą patį vaizdą – mirksintys raudoni ir mėlyni greitosios pagalbos švyturėliai, atsispindintys ant tinkuotų namo sienų, ant šaligatvio besibūriuojantys išsigandę kaimynai, pernelyg ramus Bilės kūnas skubiai gabenamas į greitosios pagalbos automobilį ir medicinos darbuotojų komanda, karštligiškai kovojanti dėl jos gyvybės.
Endžė paėmė rankinę ir krepšį, kuriame buvo sudėtos Niujorke pirktos dovanos, tada žingsniuodama takeliu pastebėjo laiškų perpildytą dėžutę. Veją seniai reikėjo nupjauti.
Prie įėjimo gulėjo krūva išmėtytų batų – dvi poros vaikiškų botų ir suaugusiojo sportbačiai. Ji spustelėjo durų skambutį, pažiūrėjo į laikrodį.
Atrodė, kad praėjo nemažai laiko, kol kitoje durų pusėje pasigirdo žingsniai. Jas skubiai atidarė Maiklas, kurio bruožus pridengė durų tinkliukas.
– Endže, – jo balsas buvo nustebęs, nors prieš tris dienas ji pranešė elektroniniu paštu, kad grįžusi namo užsuks aplankyti jo ir vaikų.
– Ei! Seniai matytas, – lengvai tarė ji.
Jis pasitrynė veidą.
– Atleisk, pamiršau, jog sakei, kad atvyksti, – jis atvėrė tinklines duris. – Užeik.
Jo plaukai buvo ilgesni nei prieš šešias savaites, kai ji išskrido, žandikaulis apaugęs tamsiais šeriais. Jis dėvėjo džinsus ir sportinius marškinėlius, jie kabėjo tarsi ant pakabos.
– Kaip tu? – paklausė ji bučiuodama jam skruostą.
– Šiaip ne taip verčiamės, – jo žvilgsnis nuslydo nuo jos ir jis žengė atgal, ranka parodydamas sekti jį koridoriumi į virtuvę. – Kaip Niujorkas?
– Geras. Judrus. Karštas ir beprotiškas, – ji išvyko pasimokyti iš amerikietės juvelyrės ir pristatyti savo darbų nedidelėje meno galerijoje Grynvičo miestelyje. Išvyko norėdama pabėgti ir ištraukti save iš gedulo.
Sumirksėjo patekusi į prietemoje skendinčią virtuvę ir svetainę. Langus dengė švieslaidės, vienintelis šviesos šaltinis buvo televizorius ir tarpeliai aplink švieslaides.
Prireikė kelių sekundžių, kol jos akys apsiprato ir išvydo Čarlį, patogiai įsitaisiusį ant sofos, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mirgantį televizoriaus ekraną, kuriame Kung fu Panda kovojo su blogiukais.
– Ei, mažyli, – tarė ji eidama link jo ir pasilenkė pabučiuoti švelnų putlų žandą.
Jis žvilgtelėjo į ją ir vangiai nusišypsojo, tada vėl nukreipė dėmesį į filmą. Ji apžvelgė stirtomis sustatytas knygų krūvas ant žemės, nešvarias lėkštes ant kavos staliuko, drabužius ant sofos.
– Eva turėtų greit grįžti. Po mokyklos ji nuėjo pas draugę, – tarė Maiklas. – Norėtum kavos?
Ji grįžo į virtuvę, žvilgsnis slydo nuo indų krūvos kriauklėje iki kukurūzų dribsnių dėžių ir kitokio maisto, išrikiuoto ant baro virtuvės vidury. Popieriaus lapai buvo sustumti į netvarkingą šūsnį, ant vienos iš kėdžių pavojingai pasviręs gulėjo perpildytas skalbinių krepšys. Viskas buvo apdulkėję ir nešvaru.
– Kava būtų puiku, – lėtai ištarė ji.
Namas atrodė taip pat kaip tada, kai ji lankėsi čia prieš išskrisdama į Niujorką, tik tada jis nesukėlė tokio įspūdžio kaip dabar. Tada ji kalbėjosi su Maiklu tarp indų ir skalbinių ir nepastebėjo prietemos, netvarkos bei jo liesumo. Tuomet tai buvo įprastas vaizdas, prie kurio ji priprato per tuos kelis mėnesius po Bilės mirties, kai kiek galėdama mėgino padėti Maiklui.
Šiandien ji išvydo viską: netvarką, blausias Maiklo akis, apleistumo ir bejėgiškumo jausmą, ją pervėrė aiškus suvokimas, kad šie namai skendi ne gedule, o pamažu garma krizės link.
Stebint Maiklo pastangas paruošti kavą jai suspaudė krūtinę. Iki gyvenimo pabaigos ji prisimins jo žvilgsnį ligoninėje tą baisią dieną, nuo greitosios jos automobilis neatsiliko nė per sprindį. Jis sėdėjo nedideliame kambaryje, alkūnės įremtos į kelius, galva ilsėjosi paguldyta