Beveik mano. Sarah MayberryЧитать онлайн книгу.
praėjo paroda? – paklausė Maiklas stumtelėdamas link jos kavos puodelį, pripildytą ligi kraštų.
– Manau, gerai. Bet ten tokia didelė konkurencija, kad daug nesitikiu.
– Tavo darbai puikūs. Turėtum tikėtis.
Ji neabejojo Maiklo žodžių nuoširdumu, tačiau bejausmis balsas tik dar kartą parodė, kad jame nėra gyvybės. Po Bilės mirties jis pasiėmė metų trukmės atostogas darbe, kad vaikams suteiktų šiek tiek stabilumo. Buvo vienas iš trijų lygiaverčių partnerių architektūros firmoje, todėl galėjo sau tai leisti. Tuo metu Endžė sveikino tokį jo sprendimą, tačiau šios šešios savaitės leido jai pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos ir ji nebuvo tokia tikra.
– Ar išvykusi ką nors praleidau?
Maiklas trūktelėjo pečiais.
– Pavyzdžiui, ką?
– Eva kalbėjo norinti vėl lankyti baleto pamokas. Kaip jai sekėsi?
– Ji persigalvojo.
– Bet ji atrodė tokia užsidegusi.
Jis vėl gūžtelėjo.
– Žinai, kokie tie vaikai.
Nespėjus jai užduoti daugiau klausimų per namą nuaidėjo durų skambutis.
– Tai ji.
Jis nuėjo atidaryti durų. Negalėdama susivaldyti ji nuslydo nuo kėdės ir nužingsniavo link nešvarių indų stirtos. Indų plovyklė buvo pilna švarių indų ir ji ėmė dėlioti juos į lentynas. Bilės virtuvė jai buvo pažįstama lyg jos pačios ir ji spėjo ištuštinti viršutinę plovyklės lentyną, kol Maiklas grįžo, o jam iš paskos atsekė Eva.
– Ei, mieloji, – tarė Endžė čiupdama Evą į glėbį, – aš taip tavęs pasiilgau.
Evos rankos suspaudė ją su neįtikėtina jėga, veidas įsikniaubė į krūtinę.
– Aš taip pat tavęs pasiilgau, tetule Endže.
Endžė perbraukė ranka per jos plaukus ir stipriai suspaudė. Ji sutiko Maiklo žvilgsnį virš dukros galvos ir švelniai užjaučiamai šyptelėjo. Jis jai neatsakė, tik numetė Evos mokyklinę kuprinę ant stalo ir nuėjo prie šaldytuvo.
– Kaip sekėsi mokykloje? – paklausė Endžė, užkišdama už Evos ausies garbaną.
– Neblogai. Tėti, šiandien gavau kvietimą į Imodženos gimtadienį. Tai bus fėjų vakarėlis. Ar galiu eiti?
– Kada jis vyks? – Maiklas ant stalo krovė produktus – morkas, cukinijas, svogūnus.
– Ne šį savaitgalį, regis, kitą. – Iš uniformos kišenės Eva ištraukė suglamžytą kvietimą.
Jis skubiai perbėgo per jį akimis.
– Gerai. Primink man, kad iki tol nuvežčiau tave nupirkti dovanos.
– Gerai, priminsiu. Be to, paliksiu kvietimą štai čia, – ji reikšmingai pažvelgė į tėtį prieš pritvirtindama lapelį su magnetu prie šaldytuvo durų. – Matai? Jis štai čia.
– Taip, supratau, Eva, – jo balse skambėjo nekantrumas, tačiau jis buvo vos juntamas. Endžė kiek susirūpinusi stebėjo jį.
Maiklas ėmė tarkuoti morką. Tarsi pajutęs jos susirūpinimą pažvelgė į viršų.
– Pasiliksi vakarienės?
– Žinoma. Ačiū. Gal galiu kuo nors padėti?
– Ne. Čia tik spagečiai, nieko įmantraus.
Eva suaimanavo:
– Tik ne spagečiai, ir vėl.
Maiklas nekreipė dėmesio į dukters skundus ir pripylė puodą vandens. Endžė pajuto, kaip kažkas ties keliais trūkteli jos džinsus ir pasižiūrėjusi žemyn išvydo į ją spoksantį Čarlį.
– Aukštyn, aukštyn! – tarė jis iškėlęs rankas.
Buvo akivaizdu, kad Kung fu Pandos linksmybės baigėsi.
Endžė pasilenkė jo pakelti ir sodindama ant rankų pajuto pilnų sauskelnių kvapą.
– Oho. Kažkas sunkiai dirbo, – ji kilstelėjo jo marškinėlius ir atitraukė sauskelnes nuo nugaros, kad visiškai įsitikintų. Tai, ką ji pamatė, jos nesužavėjo.
Maiklas kilstelėjo antakius.
– Jas reikia pakeisti?
– Taip.
– Aišku, – jis ėmė šluostytis rankas.
– Galiu tuo pasirūpinti, – skubiai tarė Endžė.
– Tikrai?
– Žinoma. Mes grįšime po penkių minučių, ar ne taip, pone Smirdaliuk? – eidama vaikų kambario link ji siūbavo Čarlį ant klubo. Švieslaidės čia taip pat buvo užtrauktos ir kambaryje tvyrojo slegianti klaustrofobiška nuotaika. Ji spragtelėjo šviesos jungiklį, tada pakėlė švieslaides taip aukštai, kaip tik galėjo. Saulės šviesa užplūdo kambarį ir įtampa jos krūtinėje šiek tiek atslūgo.
Vargšas Maiklas. Ir vargšė Eva su Čarliu.
– Ką tu darai, Endže? – paklausė jis šviesiu vaikišku balseliu, žiūrėdamas plačiai atmerktomis smalsiomis akimis.
– Įleidžiu šiek tiek saulės šviesos, mažoji beždžionėle.
Ji paguldė Čarlį ant vystymo staliuko, nutraukė jo džinsus. Numovė nešvarias sauskelnes ir įmetė į šiukšlių kibirą.
– Štai, – Eva padavė jai švarias sauskelnes kartu su servetėlėmis valyti. Endžė nepastebėjo, kaip ji atsekė iš paskos.
– Ačiū, – Endžė apdovanojo mažąją mergaitę dėkinga šypsena.
– Smirda, – Eva pamojo ranka sau prieš veidą.
– Taip, iš tiesų. Tavo mažasis broliukas turi įgimtą talentą.
Ji ėmė valyti Čarlį, šis stebėjo ją laimingai šypsodamasis, o Eva slėpėsi už nugaros.
– Gal galiu paprašyti tavęs paslaugos, tetule Endže? – paklausė Eva po kelių sekundžių.
– Žinoma, gali. Manęs gali prašyti bet ko.
– Ar galėsi priminti tėčiui apie vakarėlį?
Vis žvilgčiodama į Evą Endžė pudravo Čarlio užpakaliuką.
– Žinoma. Nors esu įsitikinusi, kad tavo tėtis ir pats puikiausiai tai prisimins.
– Ne, neprisimins. Jis sakė, kad nusives mane pažiūrėti naujo Maili Sairus filmo ir nenusivedė. Dar žadėjo, kad eisime važinėtis ratukinėmis pačiūžomis, tačiau to mes taip pat nedarėme.
Maiklas visada buvo puikus tėvas. Dėmesingas, žaismingas, globėjiškas. Jis buvo nuolaidus, kai to reikėdavo, griežtas, jei būdavo prasmės, ir visada darydavo viską, kad suteiktų vaikams džiaugsmo ir saugumo. Sužinojusi, kad pastaruoju metu jis nuvylė Evą net kelis kartus, Endžė pajuto, kaip krūtinę vėl suspaudžia įtampa.
– Pasižymėsiu savo telefone ir paskambinsiu jam prieš vakarėlį, gerai?
– Ačiū, tetule Endže, – Eva vėl ją apkabino. – Taip džiaugiuosi, kad parvykai.
Jos sugrįžo į virtuvę iš abiejų pusių lydėdamos Čarlį. Maiklas dėjo į puodą daržoves, tada įpylė parduotuvėje pirkto makaronų padažo.
– Ar galiu pažaisti su iPadu? – paklausė Eva pamažu sėlindama link sofos.
– Ne ilgiau nei pusvalandį.
– Gerai, – tarė