Dvi savaitės su Juo. Kate HardyЧитать онлайн книгу.
ir lengvai priimdavo pokyčius, mėgaudamasi kiekviena diena, kiekviena akimirka; Greisė buvo atsargesnė, mėgo viską pasverti ir elgtis apgalvotai. Nors atšaukdama vestuves ji pasielgė teisingai, širdį skaudėjo ne ką mažiau, o ir kaltė graužė. Bela ją palaikė, taip pat ir tėvai. Bet vėliau užgriuvęs chaosas buvo labai nemalonus.
Dabar bent jau vėl turi savo kampą. Buto, kurį galiausiai pavyko susirasti, savininkas paskutinę minutę ją apgavo, bet tada pasitarnavo Belos išsiblaškymas – ji pamiršo laiku pranešti savo buto nuomotojui, kad išsikrausto. Viskas abiem baigėsi kuo puikiausiai, nes buto šeimininkas sutiko, kad Greisė pradėtų nuomotis sesers butą; tereikėjo baigti tvarkyti dokumentus. Rodos, ji vėl ima vadžias į rankas. Dar viena gyvenimo dalis grįžo į vietą.
Stengdamasi negalvoti apie tai, kad jai ne itin gerai sekasi prisitaikyti prie naujojo gyvenimo etapo, Greisė atidarė laukujes namo, kuriame buvo įrengti trys butai, duris – ir nustėro pamačiusi, kad koridoriuje pilna vandens. Ir tas vanduo veržėsi pro jos buto duris.
„Gerai. Nepanikuok ir kaip visada pasitelk šaltą protą, – liepė ji sau. – Išjunk vandens tiekimą butui, kad ir kur prakiuro vamzdis, vanduo nebebėgs, tada išjunk elektrą, išleisk vandenį iš visų čiaupų, o tada surask, kur prakiuro, ir paskambink buto šeimininkui – tegul iškviečia santechniką.“
Šis veiksmų planas suteikė jai jėgų ir, atidariusi buto duris, Greisė nužvelgė apsemtas grindis. Kilimas buvo permirkęs, o pakitusi sofos spalva reiškė, kad ir ją jau semia. Kokia netvarka. Giliai įkvėpusi ji nusiavė batus ir padėjo juos ant virtuvės stalo kartu su rankine ir lagaminėliu.
Sklendė. Kur galėtų būti toji sklendė? Namas buvo perplanuotas, įrengti keli atskiri butai, tad vandentiekio sklendė nebūtinai jos bute. Laimei, atidariusi spintelę po virtuvės kriaukle, kur, Greisės nuomone, buvo tinkamiausia vieta tokiam dalykui, ji rado prie vandens vamzdžio pritaisytą rankeną ir užsuko vandenį. Tada išjungė elektrą ir nuėjo į vonios kambarį, atsuko visus čiaupus tikėdamasi rasti gedimo vietą ir netruko pastebėti, kad vanduo šniokščia pro trūkusį vamzdį po praustuve.
Pasičiupusi skalbimo dubenį iš virtuvės kriauklės pakišo jį po trūkusiu vamzdžiu, iš kurio vis dar liejosi vanduo, ir atsuko čiaupus, kad ištuštintų sistemą.
Tai turėjo padaryti pirmiausia. Dabar reikia paskambinti buto savininkui – ji labai tikėjosi, kad jis dar šįvakar atsiųs budintį santechniką jai į pagalbą. Šiaip ar taip, net jei vamzdis bus sutaisytas, Greisei teks pasiieškoti nakvynės šiai nakčiai, nes tokiame apsemtame bute pasilikti negali. Reikės sugalvoti, kur sudėti ir visus savo daiktus.
Viena jos dalelė tenorėjo verkti ir taip išlieti nusivylimą, pyktį ir neviltį, bet verkdama nieko nebūtų pakeitusi. Turėjo susitelkti į praktinius dalykus. Juos išsprendusi galės ir pažliumbti. Bet ne anksčiau.
Ant šaldytuvo durelių magnetuku buvo pritvirtintas Belos ranka rašytas raštelis: Skambink, jei kils rūpesčių ir nurodytas telefono buto šeimininko numeris. Greisė pajuto užplūstant dėkingumą – bent to jos mažoji sesutė nepamiršo, nors pastarąsias tris savaites ir buvo panirusi į pasiruošimo prašmatnioms jųdviejų su Hugu vestuvėms. Greisė išsitraukė mobilųjį telefoną iš rankinės ir paskambino raštelyje nurodytu numeriu.
Rolandas neatpažino telefono aparate pasirodžiusio numerio, todėl palaukė, kol skambutis bus nukreiptas į balso paštą. Rimtų ketinimų neturintis skambintojas persigalvos vos išgirdęs Rolando įrašytą žinutę, o tas, kas tikrai norės su juo pasikalbėti, paliks pranešimą ir Rolandas jam atskambins, kai turės laiko.
Atsakiklyje pasigirdo atodūsis.
– Sveiki. Čia Greisė Faradėj.
Belos sesuo? Rolandas susiraukė. Kokio velnio ji jam skambina?
– Prašau man paskambinti. Tai skubu. – Ji lėtai ir aiškiai padiktavo savo telefono numerį. – Jei per pusvalandį su manimi nesusisieksite, pati paskambinsiu avarinės tarnybos santechnikui ir jo sąskaitą, tikiuosi, apmokėsite jūs.
Kam jai reikalingas avarinės tarnybos santechnikas? Ir kodėl, velniai griebtų, ji mano, kad jis apmokės išlaidas?
Ketindamas pasiūlyti verčiau susisiekti su savo buto šeimininku ar draudimo kompanija, jis pakėlė telefono ragelį.
– Rolandas Devero klauso.
Akimirką stojo tyla.
– Rolandas? Hugo pabrolys Rolandas?
– Taip.
– A, gerai – jei neišklausei žinutės, kurią įpusėjau, čia Belos sesuo Greisė. Bute potvynis ir man reikia santechniko. – Jos balse pasigirdo vos pastebimos pasipūtimo gaidelės. – Manau, tu, kaip buto savininkas, turi sąrašą žmonių, kurių paslaugomis naudojiesi tokiais atvejais.
Tai štai kodėl ji pagalvojo, kad jis apmokės sąskaitą už santechniko paslaugas.
– Tas butas man nepriklauso.
– Ak, atleisk, – pasipūtimas išgaravo, jį pakeitė vos pastebimas virptelėjimas balse. – Turbūt nereikėtų tikėtis, kad žinai, kaip susisiekti su savininku?
Iš kur jis galėtų žinoti?
– Ne.
– Gerai. Tiek to.
Na štai.
Tylutėlis kuktelėjimas. Ji greitai jį nurijo, bet Rolandas išgirdo.
Užplūdo prisiminimai apie Linetę. Jos širdį draskančios raudos, kai paaiškėdavo, kad jai vėl nepavyko pastoti. Ir kaltė, kad taip smarkiai ją nuvylė, kad neapsaugojo tą paskutinę minutę.
Be to, Greisė jo geriausio draugo svainė. Jei Rolando sesuo paskambintų Hugui prašydama padėti, bičiulis nedvejodamas pultų Filei į pagalbą. Taigi Rolandas suprato, ką turi daryti.
– Atleisk, kad sutrukdžiau, – atsiprašė ji.
– Greise. Ar padėtis labai rimta? – pertraukė jis.
– Ką tik sakei, kad nesi buto savininkas, tad nesijaudink dėl to.
Rolandas susiraukė, bet buvo nusipelnęs tos rūgštelės jos balse. Tačiau vienas dalykas nedavė jam ramybės.
– Iš kur gavai mano telefono numerį?
– Bela paliko raštelį ant šaldytuvo – telefono numerį nenumatytiems atvejams. – Ji atsiduso. – Dar kartą atsiprašau. Pamaniau, kad tai buto šeimininko numeris. Akivaizdu, kad klydau.
Dabar tai nesvarbu. Rolandas galvojo apie užlietą butą.
– Ar užsukai vandenį?
– Taip. Nesu tuščiagalvė, – atsakė mergina šaltai. – Išjungiau ir elektros tiekimą, kad nekiltų papildomų rūpesčių, o dabar išleidžiu vamzdžiuose užsilikusį vandenį iš visų čiaupų. Man reikia santechniko, kad sutvarkytų sprogusį vamzdį, ir turiu pranešti virš manęs gyvenantiems žmonėms, jei avarija mano bute paveikė ir jų vandentiekio sistemą.
Jis nustebo supratęs, kad Greisė yra tokia sumani ir, atrodo, pati gali viskuo pasirūpinti. Tai visai nederėjo su tuo, ką buvo girdėjęs apie ją. Vis dėlto jos bute sprogo vamzdis, ji neturi kontaktų žmogaus, kuris galėtų padėti, o jo telefono numerį Bela paliko seseriai tuo atveju, jei kas nors nutiktų. Vargu ar jis gali dabar tiesiog padėti ragelį ir pamiršti apie ją.
– Koks adresas? – staiga paklausė Rolandas.
– Kam tau?
– Juk paskambinai ieškodama pagalbos, – atsakė jis.
– Per klaidą, – priminė ji. – Ir atsiprašau už tai. Dar kartą.
– Bela paliko tau mano telefono numerį, jei nutiktų kas nors nenumatyta, o prakiuręs vamzdis kaip tik tai ir yra. – Bela pamiršo pasakyti jam, kad palieka jo telefono